Pirmas įspūdis įėjus į Lauros Garbštienės parodos „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ erdvę – žiūrovą pasitinka ant pilka kilimine danga dengtų grindų sumestos medžių šakos ir daugiau jokių eksponatų. Iš parodos aprašymo tikėjausi mažų daiktelių, nes ten rašoma: „Parodoje esantys objektai ir instaliacija yra nedideli ir iš pirmo žvilgsnio nežymūs“, galbūt iš medžio, popieriaus, nes kalbama ir apie antrinį panaudojimą, ekologiją, o čia – kažkoks šabakštynas. Ant sienos dar kabo padėka, nepamenu tiksliai kieno – gal miestelio mero, už surengtas dirbtuves ar dalyvavimą miestelio šventėje, atspausdinta ir įrėminta pagal visas diplomų tradicijas. Pastišo elementas. Nežinau, ką daryti ir kur eiti, neseniai įkurtoje „Atletikoje“ (naujose parodų ir rezidencijų erdvėse) esu pirmą kartą ir tai apsunkina padėtį – tikiuosi, kad instaliacija užima ne tik šią salę, gal dar kas eksponuojama kambarėliuose, patalpose, į kurias galima įeiti. Šis jausmas, kai pirmąkart patekus į tam tikras šiuolaikinio meno erdves ar naują parodą pradedamas jausti sutrikimas ir įtampa, net savigynos poreikis, nes ne iki galo aiškios situacijos ribos ir struktūra, neaišku, kaip joje veikti ir orientuotis, pažįstamas ne tik man ir dažnai kyla ne tokiems patyrusiems parodų lankytojams. Galvoju, kad čia kažkokia nesąmonė, nesuprantu, apie ką visa tai, ir parodos aprašas apgauna. Ateinu ne į pačią parodos atidarymo pradžią, tai nežinau, ar buvo kokių kalbų ir paaiškinimų. Žmonių mažai. Niekas, kaip įprasta per tokius įvykius, nerūko lauke.

Autorės nuotrauka

Laimei, sutinku kolegą – jis, matau, jaučiasi čia laisvai. Jis vedžioja mane po pastato erdves: yra dar vienas kambarys su L. Garbštienės videodarbais, jiems jau gal tiek laiko, kiek kai kurioms iš tų medžių šakų. Grįžtu į pagrindinę salę, čia pastebiu, kad žmonės kažką drožinėja, žinau iš aprašymo, kad turėtų vykti medžio drožybos dirbtuvės. Dirbtuvių vedėjas paaiškina, ką ir kaip reikia pjauti. Vienur padėti keli atlenkiami peiliukai, kitur – mažų šakelių, supjautų iš didelių šakų ir paruoštų drožinėti. Drožiam kažkokias lyg eglutes, serpantinais įpjaudami žievę, gražūs estetiški maži objektai, vienas toks yra ir renginio nuotraukoje. Iš pirmo karto man neišeina, bet trečiąkart pjaustant ašmenys pamažu sinchronizuojasi – visai pakenčiamas vaizdas. Bet aš vis dar nesuprantu, dėl ko čia viskas, ir pradedu klausinėti dirbtuvių vedėjo, kodėl mes pjaustome, kas yra šie objektai ir ką jie reiškia. Jis pasakoja, kad visa šita rąstų ir šakų krūva surinkta po parkų valymo. Ir mes dabar jas panaudosime, šias liekanas. Tai yra antrinis panaudojimas. Šie objektai, rodo man knygą, yra tokios lyg verbos, taip anksčiau ruošdamiesi šventėms drožinėdavo amatininkai. Taip galima išdrožti ir gėles, ir kitus dalykus, tačiau geram ir subtiliam rezultatui išgauti reikia išlavintų įgūdžių, meistrystės. Taigi, etnografinis motyvas. Viso kito daugiau nelabai žinau, paklausk menininkės, sako jis, droviuosi, atsakau, bet jau kaip ir viskas aišku. Drožinėtas eglutes-verbas-strėles dedame ornamentiškai trikampiais kitame salės gale, priešingame šabakštynui. Žinodama, kad po danga yra sporto salės grindys, įsivaizduoju tai kaip netiesioginę estafetę. Parodos erdvė irgi, galima sakyti, antrarūšė, šalta, sienos dar apsilaupiusios, ne iki galo nušveistos, matyti keli skirtingų dažų sluoksniai, vietomis išlikę grafičių fragmentai, neveikiantis šaltas radiatorius, nors jo laidas įkištas į razetę (čia norisi vartoti šį netaisyklingai užrašytą žodį).

Ir pamažu man pradeda patikti čia būti ir pati paroda. Kažkaip pagaunu vaibą, pajaučiu, kas čia norima padaryti, sukurti, drožyba sušildo kūną ir sielą, vėliau pritrūkę pagaliukų patys su kolega pradedame juos pjaustyti, tiksliau, aš tik prilaikau šakas, o jis iš kažkur išsitraukia pjūklą (vadinasi, žinojo, kur buvo padėtas; ar jis eksponatas, kurio nepastebėjau). Visa ta medžių šakų krūva per parodos laiką turėtų virsti eglutėmis-verbomis-strėlėmis. Alcheminis virsmas (kalbant menotyrininko Jameso Elkinso žodžiais), metamorfozė ir lėtas, savaeigis ir ne visai užtikrintas procesas, tik vykstantis ne slaptai menininko studijoje, bet visiems prieš akis. Sprendimais, kaip dėti šakelę, padiktuotais ankstesnių dėliotojų, virs į kažkokį savadarbį objektą. Padėka už dalyvavimą miestelio šventėje. Jaučiu ir įsivaizduoju, kad paroda iš vieno vaizdo virs į kitą, taigi ji tveriasi, dinamiška, o ne statiška. Niekas nežino galutinio rezultato, todėl čia svarbu procesas. Iš netvarkos į tvarką. Tai nusako ir parodos pavadinimas „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“. Ašmenys – peiliai žmonių rankose; pamažu – parodos laikas; sinchronizuojasi – kiekvienas atskirai, bet pasitaiko sutapimų ir prasilenkimų. Kita vertus, pačios eglutės-verbos panašios į ašmenis, strėlių antgalius, į kuriuos skirtingos tekstūros medžiai pamažu sinchronizuojasi. Greta parodos turėtų būti peilių gamybos ir galandimo dirbtuvės, kad truputį sinchronizuotųsi ir tai, kas yra už pagrindinės veiklos.

Autorės nuotrauka

Videodarbų salė atrodo nesusijusi su pagrindine ekspozicija, bet parodai tinkanti. Gal kad formaliai ir emocionaliai suteikia spalvų rusvai žaliam parodos peizažui. Gal kad į kitų kūrinį / kūrinius žiūrime per kitus jų kūrinius. L. Garbštienę pažįstu būtent per juos. Jos videokūriniams apibūdinti tinka tokie raktažodžiai kaip nejauku, keista, trikdo, nerangu, naivu, juokinga, erotiška – ir tai, kad jie pasirinkti sąmoningai. Šie raktažodžiai asmeniškai domina ir mane. Vienas po kito sukasi keturi kūriniai: „Filmas apie nežinomą menininkę“ (2009), „Namų versija – ratu su melodija, leidžiančia voveraitei klajoti“ (2007), „Trise“ (2006), „This is a Love Song. The End“ (2008). Trijuose iš jų naudojami statiški kadrai, kamera nejuda, juda tik subjektai iš pažiūros nejudančiame peizaže ar interjere. Nieko nekalbama, nebent mėgėjiškai dainuojama nežinomos kalbos žodžiais. Pirmas kūrinys (nusprendžiu, kad jis pirmas, nes chronologiškai nebūtų teisinga) – „Filmas apie nežinomą menininkę“. Jame – menininkės kelionė nuo akademijos per įvairias pašvęstas Lietuvos vietas iki Paryžiaus, kuriame ji galiausiai įsigyja kamerą ir nufilmuoja filmą apie tai, kaip keliavo ir įsigijo kamerą. Kiti videodarbai nufilmuoti būnant įvairiose rezidencijose užsienio šalyse, taigi jų buvimą parodoje galima aiškinti tarp buvimo svetur / buvimo namuose pjūvį arba sugrįžimą į Lietuvą. Menininkė šiuo metu gyvena vienkiemyje ir augina avis, rengia verpimo dirbtuves, tarsi Don Kichotas, po visų žygių įvykdęs savo pastoralinę svajonę (knygos antros dalies pabaigoje grįžęs į namus jis svajoja tapti piemeniu ir gyventi idiliškai). Yra sakiusi, jog norėjo patirti visą vilnos kelią nuo avies iki megztinio (procesai, vykstantys instaliacijoje, turi struktūrinių panašumų). Gyvendama kaime patyrė, kad tradicijas žmonės „puoselėja taip, lyg jas reikėtų restauruoti kaip muziejaus eksponatus, – ne dalyvauja, bet reprezentuoja“. Ši paroda – dalyvavimas, joje nėra kaimo švenčių forsavimo, ironizavimo, pasirenkamas kitas aspektas. Parodos atidarymo vaišės vertos paminėti atskirai. Po amatų reikia užkąsti: arbata, lašiniai, duona, rauginti grybai labai skanūs. Ypač tie grybai. Na, bet kuklinausi valgyti tiek, kiek iš tikrųjų norėjau.

Pankiška paroda. Galiausiai net sužavi, atrodytų, tam tikra drąsa – sumesti šakas krūvon ir pakviesti į parodą. Specialiai kuriama klaida, vykęs amatininkystės perkėlimas į šiuolaikinio meno lauką. Tam tikras stačiokiško atmestinumo, naivumo, grubumo estetikos sukūrimas. Mano reakcija irgi patyrė virsmą.

– – –

Paroda galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia iki spalio 31 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) iki lapkričio 10 d. eksponuojama menininko iš Italijos Pietro Finelli paroda „Noir Time“, tyrinėjanti klasikinių filmų rūšį, vadinamąjį film noir (pranc. juodasis filmas).

Parodos fragmentas. Menininkas Pietro Finelli su neįvardyta performanso atlikėja

Šiuo terminu įvardijamos XX a. viduryje sukurtos Holivudo kriminalinės dramos – detektyvai ir gangsterių filmai. Tai niūrus pasaulis, kuriame rimti žmonės juokauja tik prieš ką nors nušaudami. Šie filmai pasakoja apie laikus, kai niekas nekalbėjo apie psichikos sveikatos problemas, nes visi kartu turėjo išgyventi Didžiąją depresiją ir slogų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. Visi, nepaisydami savo biologinio amžiaus, rengėsi ir elgėsi kaip keturiasdešimtmečiai. Tai didelė priešingybė šiuolaikiniam populiariajam kinui, kurio personažai dažnai, švelniai tariant, būna paliesti puer aeternus (lot. amžinas vaikas) sindromo. Ši tendencija tik atspindi bendrą šiuolaikinės visuomenės infantilumą. Rinkodaroje vartojamas naujadaras kidult (angl. kid – vaikas + adult – pilnametis), reiškiantis suaugusiuosius, kurių interesai labiau tinkami vaikams. Film noir vyras neleistų sau praleisti šeštadienio ryto vienais apatiniais žaisdamas „Minecraft“ ar socialiniuose tinkluose dalytis nuotrauka, kurioje atvira burna šypsodamasis pozuoja su savo nauja „Nintendo Switch“ žaidimų konsole. Tai jam sužadintų pasibjaurėjimą, didesnį už pykinimą nuo kepenų cirozės, atsiradusios dėl per didelio alkoholio vartojimo (kiekviena era turi savo trūkumų). „Jau geriau grįšiu į bedarbių eilę prie nemokamos sriubos Čikagoje Didžiosios depresijos metu, negu kankinsiuosi tarp šitų viskuo patenkintų nebrendilų“, – nusispjovęs pasakytų archetipinis film noir personažas.

Kaip smarkiai filmai paveikia kolektyvinę žmonijos (pa)sąmonę, parodo faktas, kad nespalvotai žmonės pradėjo sapnuoti tik išpopuliarėjus masinei kino industrijai. Kai kurie meno istorikai net įrodinėjo, kad fotografijos (kartu ir kino) atsiradimas pakirto dailės, kaip tikrovės vaizduotojos, autoritetą. Vienu metu net buvo galima užčiuopti sinkretinio bendradarbiavimo tarp šių skirtingų sričių užuomazgas – 1942 m. garsus amerikiečių iliustratorius Normanas Rockwellis buvo pasamdytas sukurti plakatą režisieriaus Orsono Welleso filmui. Davidas Lynchas atvirai pripažįsta, kad kuriant scenų vizualizaciją jį įkvepia tokie tapytojai kaip Claude’as Monet, Gustavas Klimtas, Francis Baconas ir kt. Galiausiai tapybos ir kino romaną apvainikavo 2017 m. pirmas nuo pradžios iki galo nutapytas filmas „Jūsų Vincentas“ – prireikė net 7 metų, kad 125 dailininkai nutapytų 65 tūkstančius filmo kadrų ir atgaivintų van Gogho paveikslus. Tokiame plačiame kontekste Pietro Finelli bandymas pasidalyti savo meile film noir pasimeta ir nublanksta. Meilei reikia laiko ir erdvės. Atrodo, ir vieno, ir kito netrūko, bet jausmas vis vien lieka vienpusis.

Parodos fragmentas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotraukos

Nors parodos anotacijoje teigiama, kad Pietro Finelli, remdamasis film noir struktūra ir estetika, supina tapybą ir film noir kadrus taip, kad tampa nebeaišku, kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, iš tikrųjų yra atvirkščiai: tapyba kontrastuodama su videoinstaliacijomis ant sienos atrodo kaip daiktas, kuriuo bandoma uždusinti pagrindinę šios parodos veikėją – senojo kino dvasią. Ir vis dėlto ekspozicija iš dalies sukuria tą elegantišką atmosferą, kurios ir buvo siekiama, bet neaišku, ar tai menininko nuopelnas, ar tiesiog tikslingai panaudoti filmų fragmentai ir nuolat grojantys muzikos takeliai. Filmų fragmentų ir kadrų naudojimas tampa parodos ramsčiu, padedančiu paslėpti techninį ir idėjinį šlubavimą. Kyla klausimas, ar šis senųjų filmų kadrų naudojimas nėra autorių teisių pažeidimas. Prisiminkime: sovietiniais laikais beveik neegzistavo autorių teisės, bet ar toks „kultūrchozas“ gali būti toleruojamas šiais laikais, sunku pasakyti. Trūksta filmų dinamiško pratęsimo, o ne vien sustabdyto kadro įšaldymo, kuriame sustingsta bet kokia prasmė. Taip, paroda išties pažadina norą peržiūrėti visus ją įkvėpusius filmus ir gal net pamatyti paties autoriaus, kaip kuratoriaus, darbą, bet ne kitus jo personalinius kūrinius, kuriuos ir šioje parodoje lengva praeiti, pražiūrėti, kad ir kilimą, kuris atkartoja vienos iš penkių (!) parodoje eksponuojamų dailininko drobių motyvus ir į kurį turbūt reikėtų susukti amžiną atilsį parodos koncepciją. Andrà meglio la prossima volta, Pietro!

Šiemet minimas prancūzų filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir knygos „Antroji lytis“ 70-metis, tad tiesiog negalima nepažvelgti į parodą lydintį performansą šiokiu tokiu feministinės kritikos požiūriu. Su film noir siejamas femme fatale personažas figūravo ir italo parodoje. Per atidarymą tarsi iš praeities atėjęs modelis (nepatogumas visada asocijuojasi su praeitimi) žvelgė į menininko kūrinį, sėdėdamas ant suoliuko šalia drobės. Šis trivialus aktas turėjo labai mažai ką bendro su femme fatale įvaizdžiu, kurį neva bandė atkartoti. Tikrosios kino fatališkosios moterys, kurių vaidmenis atliko tokios ryškios moterys kaip Rita Hayworth, Marlene Dietrich ar Claudia Cardinale, smalsius parodos lankytojus būtų nuplikiusios žvilgsniu ir pastabomis: „Jei toliau taip vėpsosi į mane, žioply, apdovanosiu švininiais bučiniais!..“ Performanso žanras labai platus ir varijuoja nuo Chriso Burdeno nusikryžiavimo ant „Volkswagen“ vabalo („Trans-Fixed“, Kalifornija, JAV, 1974) iki Denise Ackerl „Powerpoint“ skaidrių pranešimo („Moterys mėnulyje“, Klaipėda, 2019), tad modelio pasisėdėjimas ant suolo priešais paveikslą nėra nei pats blogiausias, nei pats geriausias variantas, bet moteris čia dėl metonimijos egzistuoja tik kaip galimybė vyrui išreikšti save. Taip performanso dama įstumiama į dviprasmišką padėtį – ji tuo pat metu ir dalyvauja parodoje, ir ne: filmų projekcijose ji būtų antikūnu, o paveiksluose jai nepalikta vietos. Vienintelė išeitis – ištirpimas parodos lankytojų minioje. Keistas toks „tyliosios mūzos“ įvedimas į tokios tematikos parodą, nes film noir bene pirmasis kine nebevaizdavo tradicinių ryšių tarp moterų ir vyrų, nes leido reikštis emancipuotų moterų personažams. Deja, imituojama tik forma, bet ne turinys.

Kaip kelionės iš Italijos metu sudužusios parodos pavadinimo neoninės lempos, kurios dėl šio atsitiktinumo pačios tapo instaliacija (ir net labiau pavykusia negu pirminė jų panaudojimo stadija), taip ir pačios parodos emocinė iškrova nesusikoncentruoja į energijos srautą, kuris žiūrovą tikrai paveiktų, tik pabyra į atskirus ne iki galo susiformavusių minčių šipulius. Siekis reflektuoti kiną tampa tik jo fragmentų kolekcionavimu ir neįgyvendintų ambicijų simuliakru, į tikro kino nuotrupas įterpiant užsklandą su žodžiais „directed by Pietro Finelli“. „Berneli, gal pirmiau padirbėk kokio nepriklausomo kino režisieriaus asistentu, pasavanoriauk kino studijose, kokį dešimtmetį patreniruok akį režisuodamas reklamas, muzikinius videoklipus ir gal tada galėsime pašnekėti apie režisieriaus vardą prie tavo pavardės“, – pakomentuotų bet kuris savo profesiją gerbiantis kinematografininkas. Tai, ką matome šioje parodoje, yra italo svajonė apie amerikiečių filmus, įgyvendinama Lietuvoje. „Tokie mat savojo ego patenkinimai už mokesčių mokėtojų pinigus?! Kur Nina Puteikienė, kai jos labiausiai reikia?..“

Kaip tapti tobulu film noir herojumi šiais laikais? Sirgti depresija, gerti daug kavos, rūkyti cigaretes, nesigydyti peršalimo, kad visada užkimęs balsas skambėtų mįslingai ir grėsmingai, rengtis juodai ir visada į patalpą įeiti su pistoletu rankoje?.. Greit būsi apkaltintas, kad stokoji autentiškos laiko patinos, bet tai jau bus žiūrovų fanaberijos.

Kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kadras

Vija Artmanė (1929–2008) išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai didelei daliai rusų buvo fašistai, o latviai dėl istorinių ryšių su vokiškąja kultūra turėjo dar ir specifinę pravardę – fricai. Juo labiau ironiška, kad Artmanės vardas ir tėvavardis – Vija Fricevna – buvo tariamas su didžiausia pagarba, kaip aukštas titulas. Išskirtinumo – traukiančio, kiek gluminančio, keliančio pagarbą – įvardijimas. Šviesus baltijietiškas aktorės grožis, fotogeniškumas atkreipė rusų kinematografininkų dėmesį, ir jai buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo kino studijos „Lenfilm“ filme „Savas kraujas“ (1964, rež. Michailas Jeršovas). Latviškas V. Artmanės akcentas žiūrovų nė kiek netrikdė, jos sukurta herojė priimta be išlygų, ir netrukus aktorė pajuto, kas tai yra kone į garbinimą linkstanti publikos meilė. Čia reikėtų prisiminti skaičius: „Savą kraują“ pasižiūrėjo dešimtys milijonų žiūrovų. „Plačiojoje tėvynėje“ rodyto Latvijos kino studijos filmo „Purvo braidžiotojas“ (1966, rež. Leonidas Leimanis), sukurto pagal latvių klasiko Rūdolfo Blaumanio prozą, auditorija – trisdešimt milijonų. V. Artmanės sukurtas Kristynės personažas – jau nemažo profesinio meistriškumo pasiekusios aktorės pastangų rezultatas. Tada jai buvo trisdešimt septyneri. O artėjant V. Artmanės penkiasdešimtmečiui Maskva užsakė „benefisinį“ filmą. Buvo pasirinkta ekranizuoti Williamo Somerseto Maughamo romaną „Teatras“. Režisierius Janis Streičas sukūrė modernios kino kalbos filmą (1978), kuriame V. Artmanė vaidino Džuliją Lambert. Menas, meilė, šlovė – aktorė ten vaidino ir save pačią. Pasitelkusi saviironiją žėrė artistizmo pasažus. Dar labiau sutvirtino žvaigždės statusą. Pasak teatrologės Silvijos Radzuobės, Džulijos Lambert vaidmuo – pasaulinio masto šedevras. Šiandien vis pasvarstoma, „kas būtų, jeigu būtų“: skamba palyginimai su Holivudo žvaigžde Elisabeth Taylor, sugretinimai su prancūzų diva Catherine Deneuve. Į režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Istorinių tyrimų komisija“ (2019) dramaturgiją įkomponuotas provokuojantis pramanas – utopija apie pokarinį Rygos padalijimą į dvi dalis, lygiai kaip Berlyno: paskaitą apie tai skaitantis Istorikas (akt. Kasparas Znuotinis) teigia, kad Vakarų Rygoje atsidūrusi V. Artmanė padarė pavydėtiną karjerą Holivude ir ištekėjo už Humphrey Bogarto… Itin originalus, netiesmukas būdas įvertinti aktorės talento mastą.

●

V. Artmanę A. Hermanis mini savo „Dienoraštyje“. Ten, kur kalba apie scenos baimę ir aktorių jaudulį. Pasak jo, V. Artmanė taip bijodavusi žengti į sceną, kad įsikibdavusi kulisų ir tekdavę ją iš ten stumte išstumti. Įdomus pasažas. Kas tai? Atsakomybė pasirodyti gerai. Baimė pasirodyti blogai. Sykiu – žavus užkulisių teatras, būdas sumažinti įtampą, pralinksminti kitus ir gal save (nedraugai sakydavo, kad V. Artmanė ilgainiui įsijautė į V. Artmanės vaidmenį).

A. Hermanio režisuotuose spektakliuose Naujajame Rygos teatre ji sukūrė du paskutinius savo vaidmenis. Grafienę „Pikų damoje“ ir Stendhalį „Traktate apie meilę“. Aktorė jau buvo patyrusi insultą, tebekovojo su jo pasekmėmis, dėl kurių paliko savąjį Dailės teatrą. Jau iškraustyta iš prabangaus buto Rygos Naujamiestyje (savininkas susigrąžino sovietų atimtą nuosavybę), jau išgirdusi daug priekaištų, kad buvo Kremliaus lakštingala, komunistų partijos veikėja. Ji vaidino likimo ženklą Grafienę, žinančią trijų kortų paslaptį. Šitiek metų scenoje ir priešais kameras širdį ir sielą atverdavusi aktorė pati pasirodydavo kaip didžiausia paslaptis. Talentas visada paslaptis. Charizma visada paslaptis. Likimas visada paslaptis.

„Mano motina – paslaptis, – tvirtina V. Artmanės sūnus Kasparas Dimiteras, dainininkas ir poetas. – Ji – trapi gėlelė, augusi be tėvo. Jos motina Ana iš kailio nėrėsi, aukojosi, kad šiai gėlelei būtų žemės – vietos, kur augti ir skleistis. Ir milžinas Smilgis ją pastebėjo ir išsirinko savo scenos mišioms, kad ji ten spindėtų kaip skaisčiausia žvakė. Ir netrukus žvakė pavirto fakelu, fakelas – švyturiu, švyturys – žvaigžde, Saulės sistemos planeta.“

●

Į kino bandymus V. Artmanę pasikvietė ir Vytautas Žalakevičius. Ji buvo trečia kandidatė Onos vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“. Buvo patvirtinta. Tai išgirdęs Donatas Banionis susiėmė už galvos. Pabūgo, kaip pats vėliau sakė, kad ši iškili aktorė jį užgoš, kad šalia jos jis visiškai nublanks. Ką gali V. Artmanė, gerai žinojo – Panevėžio aktoriai važiuodavo į Rygą žiūrėti Eduardo Smilgio spektaklių. Karlovi Varų kino festivalyje D. Banionis buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį. Latvių spaudai jis yra kalbėjęs, kad to nebūtų buvę be neeilinės partnerės Vijos.

V. Artmanė tada filmuotis atvažiavo su neseniai gimusia dukrele, ir „niūrūs barzdoti“ (jos žodžiai) vyriškiai paeiliui sūpuodavo vaikišką vežimėlį. Ją žavėjo toks riteriškumas, sykiu stebino visišką emocinį susikaustymą primenantis lietuvių aktorių santūrumas. V. Artmanė buvo iš tų menininkų, kurių kūrybai būtinos susižavėjimo, simpatijos partneriui kibirkštys, kelianti ir palaikanti įsimylėjimų, meilės energija. (Šiuo požiūriu drįsčiau ją lyginti su mūsų scenos ir ekrano žvaigžde Eugenija Pleškyte, gal ir su Monika Mironaite.) Jos manymu, jeigu aktorius nė truputėlio neįsimyli savo partnerio, bent tas kelias valandas scenoje ar filmavimo aikštelėje, jis – prastas aktorius.

Ona – ne vienintelis V. Artmanės vaidmuo lietuvių kine. Aktorė dar nusifilmavo Raimondo Vabalo režisuotuose „Mainuose“ (1978), kuriuose taip pat vaidino puikūs latvių aktoriai Girtis Jakovlevas, Uldis Dumpis, Regina Razuma.

Prie aktorės kino kūrybos viršukalnių priskiriamas ir vaidmuo J. Streičo filme, sukurtame pagal Mykolo Sluckio apysaką „Svetimos aistros“ (1983), kurios pagrindas – latvių šeimos drama, regima lietuvės samdinės Marytės akimis. Čia aristokratiškoji primadona pasirodo su kaimiška skarute. Jos Ana – valdinga ir nelaiminga.

Kad pati nebuvo laiminga asmeniniame gyvenime, V. Artmanė prasitarė jau 1980-ųjų dokumentiniame filme „Pokalbis su karaliene“ (rež. Rolandas Kalninis).

●

V. Artmanė buvo labai elegantiška moteris, mokėjusi angliškai, gebėjusi skoningai rengtis ir elgtis kaip aukštuomenės dama. Ji apkeliavo pusę pasaulio – kaip sovietinio kino veidas (taip pat sovietinio Taikos gynimo komiteto atstovė). Bet pirmiausia ji buvo Latvijos veidas. Buvo pageidaujama vadinamuosiuose vyriausybiniuose koncertuose Maskvoje. Buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Buvo Latvijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Visa tai – ne tik garbė, šlovė, dideli pinigai, bet ir tam tikri moraliniai kompromisai.

V. Artmanės nuopelnai atgimstančiai Latvijai turbūt dar nėra deramai suvokti. 1988 metais Aukščiausioji Taryba priėmė istorinį nutarimą dėl latvių kalbos kaip valstybinės kalbos Latvijoje. Dar tik pati Atgimimo pradžia, ir viskas galėjo pakrypti latviams nenaudinga linkme. Tokiam sprendimui priešinosi itin agresyviai nusiteikę rusakalbiai deputatai. Ir V. Artmanė pasakė kalbą. Kreipėsi kaip tik į juos, įrodinėjo, kad tai niekam nepakenks, niekam nekliudys. Aktorės statusas, žavesys ir emocingi žodžiai padėjo.

1989 metų lapkritį per Latvijos SSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją diskutuota, ar lapkričio 18-ąją pripažinti valstybine švente, ar tik atmintina diena. V. Artmanė iš tribūnos pareiškė: „Mano manymu, lapkričio 18-oji Latvijos tautai – didi šventė. Palikti ją vien atmintina diena – nepagarba tos dienos įvykiui. Kad ir koks likimas jį ištiko vėliau, aš visada palaikiau tuos žmones, kurie buvo šalia manęs ir patyliukais šventė tą dieną. Ir manau, kad šito turėtume mokyti mūsų jaunąją kartą ir visų tautybių žmones, kurie gyvena mūsų žemėje, mūsų Latvijoje.“

J. Streičas pabrėžia, kad ne veltui jos vardas skamba šalies varde: Vija / Latvija.

●

Šiemet paminėtos V. Artmanės devyniasdešimtosios gimimo metinės. Įvyko filmo „Vija Artmanė. Aktorė ir laikas“ (scenarijaus autorė – Daira Abuolinia, režisierė – Agita Canė-Kylė) premjera. Pagarbos duoklę atidavė Rygoje vykstantis kino festivalis „Baltijos perlas“. Šiai progai buvo skirtas teatralizuotas vakaras Dailės teatre. Išleista antra Lygos Blauos knygos „Vija Artmanė. Širdyje pasilikusieji“ laida. Nemažai rašė spauda. Žinoma, domėjosi Rusijos žiniasklaida. Ji V. Artmanę iki šiol vaizduoja kaip nepriklausomos Latvijos nukankintą menininkę.

Sunkumus, kurių sukėlė statuso pasikeitimas ir šlyjanti sveikata, aktorė stengėsi pakelti oriai. Ji buvo kviečiama gyventi Rusijoje – tos šalies propagandai būtų buvęs dar vienas koziris. Kaip dabar koziris yra jos atsivertimas į stačiatikybę (sūnaus Kasparo įtaka). Ant jos antkapinio paminklo, pastatyto, beje, gerbėjo baltarusių turtuolio lėšomis, užrašyta: Elizabetė Vija Artmanė. Elizabetė – latviškas jos naujojo krikšto vardo Jelizaveta variantas. (O karalienė Elžbieta buvo viena ryškiausių jos scenos herojų.)

●

Teatro istorija – ne vien meninių laimėjimų, bet ir aistringų intrigų istorija. V. Artmanė nebuvo stovinti nuo jų atokiau ir blogį įveikianti kuklumu. Ir pati šioje plotmėje veikė aktyviai. Ir pati yra smarkokai nukentėjusi, tapusi auka. E. Smilgį Dailės teatre pakeitus Pėteriui Pėtersonui, V. Artmanė patyrė vaidmenų badą, tam tikrą ignoravimą. Manoma, kad priežastys – asmeninės: ankstesni šių menininkų santykiai, atstumta meilė. Naujasis meno vadovas pirmenybę teikė kitoms aktorėms, į primadonas kelta kita talentinga artistė. Bet tai V. Artmanei padėjo susitelkti. Padedama vyro Artūro Dimitero, ji pati kūrė save. Iš esmės pakeitė savo vaidybos stilių (pasikeitė net balsas). O P. Pėtersono vieton stojus Arnoldui Lininiui, atsigriebė. Talentas švytėjo gal dvigubai intensyviau. Trapi, lyriška, romantiška ji buvo vakar. Dabar – nemažai patyrusi, iškentusi, tragiška. Svarbiausia – nepasidavusi. Kritikai fiksavo stebėtiną kokybinį šuolį: V. Artmanė – nugalėtoja.

Minėtas A. Hermanis pakomentavo: „Likimas taip lėmė, kad dirbau ne su viena primadona ne vienoje šalyje. Tokio masto artistėms, kaip V. Artmanė, visada lemta patirti tragišką vienatvę. Jų dalia – saviizoliacija. Teatro meno įstatymai prilygsta džiunglių įstatymams, ir jeigu esi numeris pirmas, nesitikėk, kad numeris antras ir numeris trečias kaip nors galės tave mylėti.“

Šiuo metu Latvijoje daug įdomių, savitų artisčių. Guna Zarinia, Maija Doveika, Rėzija Kalninia, Baiba Broka, Ilzė Kiuzulė-Skrastinia, Agnesė Cyrulė ir kt. Žinoma, Lilita Uozuolinia. Tačiau tokio masto menininkės, tokios jėgos, kokia buvo Vija Artmanė, nėra.

Sūnaus pasakyti žodžiai apie planeta tapusią Viją nėra tik metafora. Tokiu vardu jos garbei iš tiesų pavadinta planeta.

Šių metų spalio pradžioje naujienų agentūros pranešė, kad Vokietijos valdžia oficialiai pradėjo legendinio XVIII a. Prūsijoje sukurto gintaro kambario paieškas. Manoma, kad galima slaptavietė tūno po Buchenvaldo nacių koncentracijos stovykla. Ši Indianos Džounso verta istorija, turinti visus nuotykių romano elementus, nuolatos masina žmonių vaizduotę. Gintaro kambarys kartais net pavadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šiuolaikinė jo versija atverta nuo spalio 25 iki lapkričio 23 dienos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus trečio aukšto parodų salėje, autentiškame fachverkinės architektūros pastato interjere (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), kuriame Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius lankytojams pristato tarptautinę šiuolaikinės gintaro juvelyrikos parodą „Amber Room“. Joje savo kūrinius eksponuoja juvelyrikos meno kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė. Tai tik laiko klausimas. 2017
Aleksandro Sidorenko nuotrauka

Tai, kad gintaru galima išreikšti net socialinį komentarą, demonstruoja Estijoje gyvenančio ir kuriančio Adolfo Šaulio juvelyriniai objektai „Labas rytas, Europa“, kurie su ironija žvelgia į politines aktualijas – „Brexit“ terminas čia suvokiamas jau kaip prekės ženklas ant saldainio, tautos savirealizacija per sukuriamą produktą. Žiniasklaidai net naudinga, kad nuolatos nukeliama Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos data, nes tai pritraukia žmonių dėmesį, didina skaitomumą, tad ir reklamos sklaidą. „Antraštinio masalo“ kultūroje nėra nieko tikro, tik sensacijos. Gintaro ir juodmasės pripildyta piliulė A. Šaulio darbe žiūrovui pasiūloma tarsi filmo „Matrica“ personažo Morfėjaus delne: pasirinksi mėlyną piliulę – liksi Europos Sąjungoje, bet iš dalies neteksi autonomijos, pasirinksi raudoną – tavo likimas neaiškus, bet kažkas kažkur kalbėjo apie tikrąją laisvę!.. O jeigu vietoj gintaro ir juodmasės piliulė būtų pripildyta medaus ir deguto? Žinome, kad 51 procentas Jungtinės Karalystės gyventojų nulėmė visų kitų lemtį – tikėjimas demokratija irgi yra savotiškas religinis reliktas, galintis skaudžiai nubausti už palaimingą nežinojimą ir apatiją. Gintaro medžiaga, tokia neatsiejama nuo Baltijos pakrantės, neleidžia pamiršti apie nemažą Baltijos valstybių emigrantų skaičių, reziduojantį Didžiojoje Britanijoje, globalizacijos eroje nebėra svetimų problemų. Telieka pabusti iš „gerovės žemyno“ sapno ir, kaip patarė filosofas Slavojus Žižekas, „tapti blogu vartotoju“.

Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės juvelyrikos objektas „Išsinešti“ / „Take away“ pavaišina „Tinginio“ pyragu iš gintaro, epoksidinės dervos, geležies rūdos ir smėlio. Išsinešti pridedama vienkartinė pakuotė ir mediniai pagaliukai su užrašu „Made for China“. Tai mažytės lauktuvės valstybei, kuri mums pagamina beveik viską – nuo pigių plastikinių žaisliukų iki be priekaištų atkartotų žymiausių Europos miestų ir lankytinų vietų (pavyzdžiui, Paryžiaus kopija Tiandučenge). Falsifikuojami jau ne tik daiktai, bei ir erdvės, kultūra, gal net istorija. JAV dabar kyla diskusijos dėl Kinijos įtakos Holivudo produkcijai – dėl daugiau kaip milijardo potencialų žiūrovų verta paprakaituoti: iš filmo iškirpti bet kokias aliuzijas į budizmą, Dalai Lamą, Tibeto išsivadavimo judėjimą ar kitus dalykus, kurie galėtų užkliūti priekabiems kinų cenzoriams. Jėgos pozicijos apsuka ratą – pasirodo, iš tinginių ne taip jau sunku pavirsti vergais. Sakoma, kad valdant imperatoriui Neronui nedidelė gintarinė statulėlė kartais kainuodavo daugiau už žvitrų vergą.

Kitas žaismingas J. Erminaitės-Šimkuvienės juvelyrikos objektas „Tai tik laiko klausimas“ tobulai imituoja lipniąją juostelę-musgaudį, bet gal panašumas yra tik apgaulinga iliuzija, mūsų pačių asociacijų laikinai sukurta realybė. Parodos lankytojai gali iš karto nesuprasti, apsigauti ir tik priėję arčiau ir atpažinę gintarą pajusti atradimo džiaugsmą. Gintaras iš tiesų yra priešistorinė vabzdžių gaudyklė – gintaro inkliuzai leidžia tarsi pro laiko mašinos langus pažvelgti į pasaulį prieš 50 milijonų metų ir išvysti tuomet gyvavusią florą ir fauną. Tokiose gintarinėse laiko kapsulėse amžinybei įstrigę organizmai yra ne tik praeities klimato ir geografinių sąlygų tyrinėjimo medžiaga, bet ir mokslinės fantastikos objektas, nes teoriškai būtų galima išgauti dinozaurų DNR iš gintare užkonservuoto moskito žarnyne esančio kraujo. Taip gintaras taptų tiltu tarp praeities ir dabarties. Tiesa, pasak mokslininkų, DNR molekulės yra pernelyg trapios ir sudėtingos, kad būtų išlikusios iki mūsų dienų, taigi, iki galo nežinotume, kokį būtent gyvūną bandome prikelti iš numirusiųjų… Žinoma, tai tik laiko klausimas.

Sakoma, kad jeigu neturėtume atminties, mūsų gyvenimas taptų panašus į akimirksnį trunkančių

Adolfas Šaulys. Labas rytas, Europa 1-2. 2019
Klauso Leo Richterio nuotrauka

epizodų rinkinį. Eglė Čėjauskaitė-Gintalė savo segių kolekciją „Atmintis“ palydi Viktorijos Daujotytės eilutėmis iš „Balsų ūkuose“: „Je to nieka, ė tau nieka, / Dūna iš žemės, al žemė na tik diel dūnas, da i diel dungaus.“ Iš sidabro, aukso, šilko, gintaro ir suakmenėjusio medžio sukuriamas paslaptingas žvakelių, duonos riekutės bei inicialų naratyvas, galintis reikšti kažką labai konkretaus ir asmeniško autorei, bet kartu būti ir universaliu atminties sužadintoju kiekvienam meno suvokėjui. „Tereikia įjungti atsiminimų lauką, įeiti į jį – ir tas pasaulis ima skleistis. Tas pasaulis yra ne mano, tiksliau, ne mano vienos, aš esu į jį tik įsileidžiama, galiu jį girdėti, matyti, ištarti“, – kalbėjo V. Daujotytė apie savo žemaitiškąją poeziją, bet šie žodžiai gerai apibūdina ir „Atminties“ seges. Į prisiminimų, akimirkų įamžinimo lauką leidžiasi ir juvelyrė Vita Pukštaitė-Bružė su savo subtiliu kaklo papuošalu „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Autorė kūrinio idėją apibūdina žodžiais: „Nutinka, kad dangaus iliuzija arčiau nei nesuvokiama realybė.“ Istorinę atmintį sužadinančios trys Šarūnės Vaitkutės segės išlaiko kuo natūralesnę, autentišką gamtos sukurtą gintaro formą. Ji – matinė, grublėta, laiko nenugludinta ir nenušlifuota.

Menininkė iš Latvijos Una Mikuda dedikuoja simbolinį medalį „Dėkoju už jūsų kelią“ visiems, prieš trisdešimt metų stovėjusiems Baltijos kelyje, o segėje „Ar matai? Tai jūros gintarai!“ tarsi įkalčiai plastikiniame maišelyje saugomi pačios autorės pajūryje rasti gintaro gabaliukai. Kitos latvių menininkės Ilzės Eglės segė ir pakabutis „Gintariniai debesys“ atskleidžia laukimo nuotaiką – nesvarbu, tai liūtis su žaibais ar po sausros taip trokštamas žemę atgaivinantis lietus. Nežinome, ką atneš debesys ar ką atpūs vėjai. Nežinome ir iš kurios pusės atskries kulka (!). Juvelyrės iš Estijos Kertu Vellerind segė „Samdomas žudikas“ („Sicario / Hitman“) atrodo kaip mielas kažkokios šventės ar miesto talismanas, bet pavadinimas verčia suklusti, ieškoti žmogučio figūroje kėslų požymių. Galbūt tai tik įrodo pasakymą, kad slapti agentai, samdomi žudikai ir kiti turintieji tamsių paslapčių neišsiskiria iš minios. Kitas K. Vellerind darbas, kaklo papuošalas „Mano namai“, suteikia galimybę nešiotis ne tik gintarinį kambarį, bet ir visus namus. Su gintarinėmis knygomis, akiniais, batais ir visu kitu, ko galėtų prireikti. Su šypsena pasitinka Sandros Malaškevičiūtės kūrinys „Gintarinių akių šviesa“, išpildantis visų pareidolijos fenomeną išgyvenančių stebėtojų lūkesčius. Žmonių polinkis sureikšminti atsitiktinius ar neaiškius vizualinius stimulus šįkart nenuvilia: regime veidą, bet gintarinės akys mūsų nefiksuoja – jos šviečia pirmiausia sau. Menininkų pora solveiga ir alfredas krivičiai (dar žinomi slapyvardžiu ASOL), jau daugelį metų kuriantys vienetinę konceptualią juvelyriką, šioje parodoje pristatė savo edukacinį stalo žaidimą „surask gintaro kambarį“.

Instaliatyvi vienos iš parodos kuratorių Neringos Poškutės-Jukumienės auskarų kolekcija „Gal susitinkam kavos?“ kviečia pamąstyti, ką priimame iš pasaulio ir ką jam duodame. Šiais laikais importuojame kavą, visais laikais eksportavome gintarą. Tai buvo bene pirmasis mūsų regiono eksportas, per kurį pradėta bendrauti su Mikėnų, Egipto, etruskų civilizacijomis. Gintaras (lot. glesum) ir jo kelias aprašyti Tacito ir daugelio kitų antikos rašytojų kūriniuose. Mokslininkai net nustatė, kad Lietuvoje dažniausiai paveldimą krūties ir kiaušidžių vėžį sukelianti geno mutacija siekia senovės baltų genčių laikus ir labai tikėtina, kad tai galėjo nulemti to meto staigus gyventojų sumažėjimas Lietuvos teritorijoje, išprovokuotas Romos imperijos žlugimo V amžiuje ir gintaro prekybos kelių sunykimo. Prisirišimas prie gintaro, tiek amžių buvusio mūsų maitintoju, galiausiai buvo laikino regiono nuopuolio priežastis. Materialūs objektai tiesiogiai paveikė mus, mūsų tautos genetiką. Kad ir kas nutiktų, bent iš solidarumo nenustokime gerti kavos.

Parodos kuratorės Karina Kazlauskaitė ir Neringa Poškutė-Jukumienė bei dalyviai savo kūriniais įrodė, kad gintaras nėra vien alternatyva tam, ko istoriškai neturime (auksui, sidabrui ar bronzai). Jis gali būti ir provokatyvus, ir idėjiškai daugiabriaunis, o meniniai eksperimentai su juo – stebinantys, atnešantys šviežią oro gūsį.

Retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda „Titanike“ (spalio 1–31 d.), kaip ir tikėtasi, nemažai pasakojo apie dailininkų ir literatų brolybę (seserų paprasčiausiai nebuvo, jos tapdavo nebent žmonomis). Nors dauguma piešinių, ypač su Sigitu Geda, gerai žinomi iš „Žalio gintaro vėrinių“, vis vien ėjau dar kartą pamatyti ir gyvo piešinio (įdomu, kad Gedai nepatikęs eskizas ant vaikiškų sūpynių), ir paminklo maketo. Aurimo Švedo pokalbių knygos „Piešimas buvo tarsi durys“ (Aidai, 2013) pavadinimas labai vykęs: tai durys į geresnį gyvenimą. Pravertos durys, kaip metafora, nupieštos ir vaizduose iš Kalifornijos. Pieštukas, tušinukas, tušas, akvarelė, pastelė, anglis, sangvina, kreida – labai netvarios, fragile technikos. Pageltonijęs prastas eskizų popierius (apdeginti „Metų“ ciklo kraštai – irgi technika).

Freskos „Metų laikai“ parengiamieji darbai – visiška beprotybė; matosi, kad žmogus dirbo kaip Leonardo da Vinci. Bet dar įdomiau tie studentiški piešiniai, kur Repšys dar „nemoka“ piešti arba kur jau „moka“, bet nesilaiko profesionalizmo, stilizuoja, piešia primityvistų maniera (piešiniai, primenantys juodafigūres graikų vazas). Pavyzdžiui, kaimiečio veido piešinys iš vasaros praktikos labai primena van Gogho „Daktaro Gašė portretą“. Paskui piešiniai neįtikėtinai staigiai profesionalėja – Albinas Kentra, „Versmės“ knygyno darbuotojos, jaunas Bumblauskas nupiešti jau susiformavusiu braižu.

Vilniaus dailės instituto studento Petro Repšio praktikos piešinys. 1960–1967. M. P. Vilučio kolekcija

Kai kuriuos ciklus norisi vadinti „šešėlių teatru“ – Žolinės procesija bažnyčioje, išnykę kaimo vaikų žaidimai, etiudai su žirgu (visi galėtų būti projektais trūkstamoms vyčių ar kunigaikščių skulptūroms). Repšys piešdavo net Dailininkų sąjungos susirinkimuose, tie eskizai ir charakteringi, ir liudija nepaliaujamą darbštumą. Intymūs miegančių šeimos narių piešiniai – apie nuolatinį stebėjimą, rankenos klibinimą, net jei tos durys užrakintos. Net meilę, kurios pavidalas štai toks. Brutalistiniai kiaulės vielavimo piešiniai, kuriuose nebeaišku, kur kiaulės, o kur žmonių kūnai, todėl sukuriama kone Orwello distopijos iliustracija. Na, ir Vienožinskio dailės mokyklos chebra – retai kitų dailininkų piešiniuose figūruojantys Marija Teresė Rožanskaitė, Juozapas Miliūnas, apaštalo išraiškos (panašus į ikonografinį Joną Evangelistą) Vytautas Šerys, kurį vadino „stebuklu“, mat jis visiems eskizuojantiems išeidavo panašus. Repšys, atsiribojant nuo dar ir medalininko vaidmens, yra piešėjas – linija jį veda į „tikrą daiktą“; iš už tikrovės, iš niekur, lapo tuštumoje – į tikrovę.

●

Jūratė Visockaitė „Literatūroje ir mene“ (Nr. 19) komentuoja LRT turinį. Skaitydama prisiminiau, kad su dukra esame pažiūrėjusios kelias „Blogos mergaitės“ serijas. Mane nustebino alkoholio vartojimo gausa, kurią pati sau aiškinau antialkoholinės kampanijos impulsais. Blogieji veikėjai – akivaizdūs alkoholikai, bet ar tikrai seriale paaugliams veikia tokia lėkšta didaktika? Juk tie nuolatinio pilstymo ir taurių kilnojimo vaizdai keliauja į pasąmonę visai kitokiu būdu, negu įsivaizduoja naivūs suaugusieji. Tik tiek, kad – kaip sako jėzuitai – kartu su tėvais vaikai per televizorių gali žiūrėti viską. Matyt, žino, ką sako, nes argi kitaip kas taip veržtųsi į jų įkurtas švietimo įstaigas.

Nauja LRT laida „Literatūros pėdsekys“ – tarsi ir profesinė, apie literatūrą, bet skirta, matyt, „paprastam žmogui“. Jo poreikius ir tenkina, pataikaudama tam skoniui, kuris formuojamas vidurinėse mokyklose. Montažas – pasaulio pabaiga: gėlės, žvakės, per pievą tempiama Miliauskaitės nei Širvio niekaip nereprezentuojanti skarelė; perdėtas dvasingumas ir adoracija pačiomis ydingiausiomis šių žodžių reikšmėmis. Apie eilėraščius skaitančių ir biografijos faktus pasakojančių aktorių intonacijas patylėsiu. Kalbinami specialistai, rašytojai, amžininkai (Audinga Peluritytė, Rimantas Šavelis, Aldona Šavelienė) kalba įdomiai, bet kartais laidoje formuojamos nuomonės („o kas dabar žino tą Kavolį?“, „Vilniuje, kurį Širvys taip mylėjo, jam paminklo nėra“) skamba pavojingai ir tikrai tam baisiajam mokykliniam skoniui plekšnoja per petį. Kostiumuotas aktorius fortepijono fone, saulėlydžiai, rasoti obuoliai ir kiti kičiniai „poezijos“ įvaizdžiai, be saiko dramatizuojant bet kurio rašytojo, net jei jis buvo gyvas žmogus su įvairiomis nuodėmėlėmis, gyvenimą. Ir siaubinga, ir juokinga.

Gaila laiko vaikščioti į bet kokius filmus, todėl kasmet laukiu Živilės Pipinytės rekomendacijų, ką žiūrėti „Scanoramoje“. Kitų autoritetų neturiu, niekuo daugiau nepasitikiu. Šiais metais sąrašas kiek nuvylė (tiesa, jis buvo anoniminis, bet juk Ž. P., o ne kas kitas „7 meno dienose“ prižiūri kino rubriką). Pradėjau nuo „Mafijos išdaviko“ (rež. Marco Bellocio, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019) – gan linksmos recidyvisto persiauklėjimo istorijos bendradarbiaujant intelektualiam teisėjui. Tarsi atklydęs iš Sorrentino filmo „Il Divo“ čia šmėkšteli ir politikas Giulio Andreotti. Pati mafija šlykšti, bet jos išdavikas heroizuojamas, nors persiauklėjo ne visai sąžiningai. Kaip baigęs tik pradinę mokyklą, veikėjas pasižymi itin aukštu emociniu intelektu ir puikia iškalba.
Šiokių tokių lūkesčių turėjau eidama į filmą „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ (rež. Teona Strugas Mitevska, Šiaurės Makedonija, Belgija, Kroatija, Prancūzija, 2019), bet filmas, deja, ne tiek apie religiją ir jos feminizaciją, kiek apie agresiją ir minios emocijas. Nuobodokas, ištęstas, su dirbtiniu flirtu. Nepatenkino ir „Melancholikės užrašai“ (rež. Susanne Heirich, Vokietija, 2019) – stilingas, racionalus, pagrindinė veikėja transliuoja mano (ir milijonų kitų bendraamžių) simptomus, bet ji – ne melancholikė. Feministė režisierė ironizuoja mūsų amžiaus grupei aktualius santykius, bet apeina pačią melancholiją kaip savidestruktyvų gyvenimo būdą, dažniausiai besireiškiantį priklausomybėmis.
Užtat labai patiko „Zombi vaikas“ (rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, 2019), gal dėl sentimentų internatinėms mokykloms. Nacionalinių ambicijų turinti Napoleono įsteigta mokykla mergaitėms, kurioje mokytojai taip veda pamokas, kaip mums nedėstė nė universitete. Viename interviu režisierius sako, kad kai žmonės pamatė šį filmą, jie labai nustebo sužinoję, jog tokio tipo mokykla lig šiol egzistuoja (https://www.filmcomment.com/blog/interview-bertrand-bonello-2/). Iš kojų verčiantis elitizmas, kolonializmas, Haičio kultūra; nuostabi, netiesioginė kino kalba, paauglės lūpomis ištarta pagrindinė mintis: vudu tradicijoje gyvenimas ir mirtis yra viena. Žiūrint nesunku tuo patikėti. „X ir Y“ (rež. Anna Odell, Švedija, Danija, 2018) irgi įdomus žaidimo požiūriu, neriant į santykių psichologiją. Filmo veikėja užsigeidžia pagimdyti kūdikį „dėl meno“ – dėl meno kaip socialinio eksperimento motyvuojami ir kiti estetiniai sprendimai. Režisierei, kuri yra ir veikėja, būtina vaikščioti peilio ašmenimis, tikrinti savo ir kitų ribas.
„Amžinoji žiema“ (rež. Attila Szászas, Vengrija, 2018) priminė mūsiškę „Ekskursantę“ – kostiuminė tremties istorija, pasakojanti apie Stalino vykdytas represijas vengrų atžvilgiu. Kitaip sakant, ne tiek menas, kiek pirmojo pasaulio gyventojams skirta edukacija. Įdomiausios pasirodė kalinio Raimundo formuluojamos išgyvenimo taisyklės, aktualios, beje, ir mums, jeigu gyvenimą suvoksime kaip piligriminę kelionę. Sąmoningai manipuliuojama žiūrovų jausmais, salėje buvo verkiama. Kaip tik dėl šio prasto melodramatiškumo (būta tikrai nevykusių scenų) suabejoji, ar tikrai geras kinas nėra paėjėjęs kiek tolėliau, tokių schemų nebepakaks. „Sezono“ (rež. Joan Skoog, Švedija, 2019) neištvėriau, bet gal aš piktybiškai nutolusi nuo socialinės problematikos ir gamtos grožio. „Serbė“ (rež. Nebojša Slijepčević, Kroatija, 2019) irgi paliko prastą įspūdį: atsiribojant nuo temos, tai banaliausia manipuliacija emocijomis. Ji ypač atgrasi, nes racionalizuota – pretenduoja į kilnumą ir humanizmą. Vaiko mirtis tam idealiai tinka. Bet juk ir apie holokaustą ne visi filmai skoningi.
„Suvenyras“ (rež. Joanna Hogg, Didžioji Britanija, JAV, 2019) su antraplane Tilda Swinton – gana iliustratyvus, auklėjamasis (nemėgstu filmų apie priklausomybę nuo narkotikų). Būna eilėraščių apie poezijos rašymą ir būna filmų apie kino darymą: režisūros studentai karštai diskutuoja apie kiną naiviomis frazėmis, dar porą sakinių tarsteli profesoriai, veikėja entuziastingai komentuoja Hitchcocką. Ekstravagantiškas narkomanas išnaudoja jauną studentę, išstumdamas ją iš saugaus burbulo. Labai graži aktorė, visai ne frykė, kaip ją norėtų įgąsdinti išnaudotojas. „Dafnės“ (rež. Federico Bondi, Italija, 2019) mačiau tik pradžią – sudomino socialinis aspektas: civilizuotuose kraštuose žmonės, turintys Dauno sindromą, gyvena visavertį gyvenimą, dirba, atostogauja, patys tvarko savo finansus. „Koko-di Koko-da“ (rež. Johannes Nyholm, Švedija, Danija, 2019) kentėjau tik dėl to, kad filmas žanrinis, siaubo; su tokiais nesu gerai susipažinusi. Siaubas – tai sielvartas, kurį tenka išgyventi dukters netekusiems tėvams. Jie tikisi pabėgti nuo teatralizuotų mirties situacijų, tarsi turėtų galimybę atitaisyti tai, kas įvyko. Bet kaltė yra daug klaikesnis būvis už mirties baimę.

Kino filmo „Ilgšė“ kadras

Gerai nuteikė „Ilgšė“ (rež. Kantemir Balagov, Rusija, 2019), nors ir užsižaista raudonos ir žalios spalvų kontrastais. Poblokadinis Leningradas, mažas berniukas nėra matęs šuns, nes visi suvalgyti. Dvi dvasiškai kontūzytos moterys ieško išgyvenimo perspektyvų. Ramiai, tarsi apie kritusį arklį, pranešama apie vaiko mirtį. Nei žmogaus gyvenimas, nei mirtis toje geografinėje erdvėje neturi didelės reikšmės. Su supratingu daktaru itin dalykiškai susitariama dėl eutanazijos. Gali pasirodyti, kad filmas apie lesbietes, bet jokiu būdu – jis apie karą ir komunizmą. Veikėjai gyvena komunaliniais butais paverstuose didikų rūmuose (NKVD darbuotojai – tiesiog rūmuose). Panašiai šiurpios ir „Valstybinės laidotuvės“ (rež. Sergej Loznica, Nyderlandai, Lietuva, 2019) – restauruoti, nuspalvinti Stalino laidotuvių archyvai, sujungti į judriu naratyvu nepasižymintį pasakojimą. Tarsi nieko nevyksta, vien žmonės slenka pro ekraną išsigandusiais veidais ir žvelgia žiūrovui į akis. Mirė „tėvas“, į kameras jie šluostosi ašaras, nors, nėra jokių abejonių, tarp tremtinių ir nužudytųjų esama jų giminaičių. Tai net ne apie minios emocijas ir ne apie verkimo terapiją: stalinmetis turėjo daug simpatikų, žmonės tikėjo „kietos rankos“ politika. Salėje gan smagu, publika kikena iš kvailos poezijos, kurios, dar kūnui neatvėsus, spėjo prirašyti socrealistiniai rašytojai. Menininkai urmu piešia karste gulinčio tirono portretą, skulptoriai lipdo. Skamba Mozarto „Requiem“ – fašistinės (!) gedulingos mišios, kuriose lotyniškai kreipiamasi į Dievą. Minios klusnumas nestebina – už netinkamus veiksmus ar išraiškas gali būti sušaudytas su visa savo šeima. Be saiko velkami vainikai – galima bandyti įsivaizduoti, kad represijų aukoms. Autoritaro mirtis totalitarinėje valstybėje sukuria pertrūkį – didžiulio spektaklio mechanizme viskas apmiršta, leidžiama atsikvėpti net politiniams kaliniams su pjūklais rankose. Skamba idiotiška garsiakalbių retorika, nejučia imituojanti krikščionybės leksiką, – genijus mirė, bet jis gyvas amžiams. Laidotuvėse pasirodo net popai. Kamera dirba taip, kad jautiesi it velionis, pro kurį eina įgąsdinta minia. Kas žino, gal po tirono ateis dar baisesnis tironas? Jie nežino, kad istorija dar nesibaigė.
Kaip uždarymo filmas parinktas „Partenonas“ (rež. Mantas Kvedaravičius, Lietuva, Ukraina, Prancūzija, 2019) tam labai tiko: režisierius eina į vadinamuosius egzistencinius paribius (alio, katalikai). Jis nedaro jokių erzacų, nieko nesimuliuoja, pritrenkia net ir nenorėdamas šokiruoti. Kažkuriame filme iš lietuvių klasikos neaštriu peiliu pjaunamas ėriukas – prisiminiau tą sceną, stebėdama ilgoką skerdimą – šviesi gyvulio vilna juokingai rezonuoja su pietietiška barzda. Kvedaravičius neįkyriai sugestijuoja gyvenimo kaip individualaus karo vaizdinį. Partenonas – Atėnės šventykla; nors nėra jokių tiesioginių aliuzijų, filmo veikėjai manipuliuoja tradicinėmis galiomis, kurios padeda jiems išgyventi: religija, pinigai, seksas, narkotikai. Tiesa, filmą teks ištverti. Iš seanso išėjusios hipsterės guodėsi viena kitai, kad nieko nesuprato. Tai ir yra nekomercinis kinas, kuris labai toli nuo pramogos ir kurio nemokame (o ir neprisiverčiame, nes per didelė pastanga) žiūrėti.

Aplinkybės taip klostosi, kad metodiškai „apeiti“, juo labiau „apvažiuoti“ visus Lietuvos teatrus ir įdomesnius renginius darosi neįmanoma. Jau vien šį rudenį kiek mano visko praleista! Net „Sirenų“ festivalis. Tiesa, ir sirenų balsai pastaraisiais metais, regis, buvo kiek prikimę, nebeskambėjo taip vylingai. O teatras – toks reiškinys, kad jo nei pakartoti, nei pavyti ir norėdamas negalėtum. Kai po karo Vilniuje tebuvo du trys teatrai (iš Kauno atsikrausčius Operai), buvo įmanoma viską pamatyti, ir net po kelis kartus. Teatras džiaugėsi, kad lankosi mokiniai, nes publikos trūko. Buvo praktikuojama ir toks dalykas kaip mokiniams dosniai dalijamos kontramarkės, tokie maži popieriukai su teatro antspaudu vietoj bilieto. Dabar situacija visiškai pasikeitė – teatrų priviso daugybė, publikos trūkumu dar negirdėjau ką nors skundžiantis: nesvarbu, kur ir koks spektaklis – žiūrovų pilna. Ir kritikus jau ketinama leisti nemokamai į reikšmingesnius renginius tik tokiu atveju, jeigu pasižada parašyti (kažkokie begėdiški mainai). Taigi žiūrovų nepasotinamumas mane stebina, nes jiems patiekiamas patiekalas anaiptol ne visuomet toks jau puikus. Kad ir Vilniaus mažajame teatre rodytas Šiaulių dramos teatro spektaklis „Tobula pora“, režisuotas Rimo Tumino mokinio Pauliaus Ignatavičiaus, dar nespėjusio plačiai išgarsėti, sulaukė daugybės žiūrovų. Buvo užimtos net visos atlenkiamos kėdutės. Gal publiką patraukė absurdo teatro kūrėjo Eugèneʼo Ionesco vardas, Lietuvoje nestatyta pjesė? Abejoju. O gal tiesiog savo teatrą pagerbti susirinko visi Vilniaus šiauliečiai?

Prieš spektaklį teatro fojė gerta kava ir vynas, tik gaila, kad daugelis sėdėjo nugara į labai įdomią Aleksandros Jacovskytės fotografijų parodą, kurioje seno, dar nerestauruoto, nenudailinto Vilniaus senamiesčio mūrai man atrodė panašūs į didingus Romos griuvėsius. Kaip jai pavyko taip padaryti?! Buvo kelios fotografijos ir iš šių metų festivalinio Pompėjos amfiteatro su Adomo Jacovskio scenovaizdžiu Rimo Tumino režisuotam „Edipui Kolone“ – spektaklis skirtas Eimuntui Nekrošiui atminti – su ta Vladimiro Tatlino bokštą primenančia pasvirusia konstrukcija, šįkart simbolizuojančia mitinio karaliaus tragediją.

Apie Ignatavičiaus spektaklį tenka pasakyti, kad buvo gan nuobodus: absurdiškąją pjesės prigimtį gesino šiurkštūs buitiniai vyro ir žmonos – dviejų senių klipatų – barniai, matome jų bjaurią senatvę – ir tiek… Formaliai situaciją gelbėti bandė į veiksmą įsiterpiantis tikrai „absurdiškas“ veikėjas – Svetimas. Aktoriai kaip aktoriai – sąžiningai vykdė režisieriaus valią. O režisierius, deja, negebėjo to dviejų miesčionių bergždžio gyvenimo absurdą pateikti su distancija, ironija, nerado absurdo dramą atliepiančio kalbėjimo būdo, tonacijos. O būta Lietuvoje ir tobulo Ionesco, kai Kauno dramoje „Pamoką“ su dramos aktoriais Valentinu Masalskiu, Audrone Paškonyte, Robertu Vaidotu pavertė opera ir pastatė Vidmantas Bartulis (1996). Jų spektaklis galėjo važiuoti per pasaulį ir garsinti Lietuvos teatrą, bet buvo postsovietmetis ir visi dar sėdėjo savo vietose.

Taip pat lapkričio pradžioj patekau į ketinančio plėsti veikimo ribas „Trimito“ koncertą Kongresų rūmuose. Iš pat karto man pasirodė keistas ir pernelyg drąsus Birutės Mar, monospektaklių kūrėjos, sumanymas tapti koncerto-reginio režisiere ir bandyti sujungti džiazuojantį orkestrą su Petru Geniušu prie fortepijono ir su cirko artistų pasirodymais. XX amžiaus pirmosios pusės žinomi Georgeʼo Gershwino, Eriko Satie ir Igorio Stravinskio opusai galėjo tapti dosnia dirva sumanymui realizuoti. Vyliausi filosofiško žvilgsnio į cirką, vyliausi, kad koncerte blykstels kažkas pikasiško ar feliniško, bet… cirko intarpai neprilygo orkestro solistų puikioms improvizacijoms, o permainingi muzikos ritmai nederėjo su primityviais cirkininkų veiksmais ir jų ritmais; vyksmui stigo vaizduotės, išmonės, žavesio, spontaniškumo, žaismės. Ir dar daug ko. Pakvipo mėgėjiškumu. Gal iš nevilties dirigentas spaudė fortissimo, ir orkestras taip gožė solistą, kad tarpais jo iš viso nesigirdėjo.

Taip seniai buvau „Lėlės“ teatre, kad net baisu eiti. Jaučiu, kad su naujos kartos atėjimu lyg nutrūko bambagyslė. Supratau, kad naujokų aktorių ambicijos čia jau didesnės už jų galimybes.

Žiūrėjau Jūratės Trimakaitės spektaklį vaikams pagal Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“. Ši jauna režisierė išsirito iš to paties „Lėlės“ jaunųjų būrio, paskui studijavo Šarlevilyje ir liko ten dirbti. Šį kartą su kolegomis prancūzais kūrė spektaklį „Lėlėje“, užimdama mūsiškius vidurinės kartos aktorius. Pilna salė žiūrovų, įdėmiai sekančių veiksmą: aktorius Deivis Sarapinas rodė, kaip sodinti ir užauginti tulpę, vaikiukai šmaikščiai su juo dialogavo; scenoje matėm, kaip Antis draugauja su Berniuku ir jo Mama, kaip Mirtis vis sekioja patiklią Antį, kol pagaliau ją įveikia… Cerise Guyon sukūrė įdomų scenovaizdį, kurio „vaidmenį“ atliko didelė gulinti Mamos lėlė arba tik jos fragmentai (šonas, koja, delnas). Lėlės vis keitė savo apimtis, tarsi matytume jas tai iš arti, tai iš toli, Berniukas iš mažo tapo didelis, o Mama sumažėjo. Mirtis vaikų negąsdino – buvo mažutė ir kukli, lyg pačių vaikų pasigaminta skudurinė pilko veido lėlytė raudonu rūbeliu. Ir jos persekiojamas Ančiukas buvo visai paprastas, kokie plaukioja Vilnelėje. Aktoriai preciziškai valdė lėles, girdėjome skaidrią, kiek rytietišką Thomo Demay muziką, sekėm Felixo Bataillou kintančias šviesas. Kliudė tik migdantis aktorių kalbėjimo būdas; juk lyrinę pasaką sekti, intonuoti galima įvairiai ir labai emocingai. O šiaip – gražus draugystės su prancūzais vaisius!

Alvis Hermanis toliau darbuojasi produktyviai. Naujajame Rygos teatre (NRT) pastatytas intriguojantis spektaklis „Baltas sraigtasparnis“, o gruodį numatytos dar dvi premjeros: režisierius su savo studentais, Latvijos kultūros akademijos NRT studijos antrakursiais, baigia kurti spektaklius „Naujas bitlų albumas“ ir „Šviežias kraujas“. Visi trys, jo požiūriu, – apie tą patį. Apie dabartinį – pereinamąjį laiką: „Vienas pasaulis atsisveikina, ir pamažu įsigali kažkoks kitas, nesuprantamas naujas pasaulis.“

Pjesės apie Benedikto XVI atsistatydinimą autorius – pats A. Hermanis. Vaidina baleto pasaulio garsenybė Michailas Baryšnikovas (buvęs rygietis) ir NRT aktoriai Guna Zarinia ir Kasparas Znuotinis. Spektaklis vyksta anglų kalba, dar skamba italų, lenkų, lotynų kalbos (pateikiamas vertimas į latvių ir rusų kalbas).

Režisierius Alvis Hermanis. Jānio Deinato nuotrauka

Prieš „Balto sraigtasparnio“ premjerą A. Hermanis davė interviu dienraščio „Diena“ priedo „Kultūras Diena“ redaktorei, teatro kritikei Undynei Adamaitei.

„Visų pirma mano dėmesį patraukė labai neįtikinamas oficialus paaiškinimas, kad popiežius atsistatydino dėl sveikatos, – pasakojo jis. – Visi atsimename Joną Paulių II, kuris vadovavo Katalikų bažnyčiai ir susirietęs dvilinkas. Man ta naujiena pasirodė labai įtartina. Suprantu, Bažnyčia šią paslaptį saugo kaip įmanydama. Įsteigiau asmeninę – vieno žmogaus – tyrimų komisiją ir pradėjau domėtis. Iškart turiu pasakyti, kad nesu katalikas. Gimiau iš dalies katalikiškoje šeimoje: mano mama lenkė, jos giminaičiai katalikai. Taigi nesu „specialistas“, bet tai man netrukdė vykdyti tyrimo. Perskaičiau, ką tik galėjau. Susitikau su daugybe žmonių, šiuo klausimu žinančių kur kas daugiau, tarp jų su aukštais dvasininkais, taip pat ir tais, kurie Ratzingerio laikais dirbo Vatikane.“

– Kaip tu prie jų priėjai? Padėjo tavo tarptautiniai ryšiai ir žinomumas?

– Iš dalies padėjo, kad esu nemažai dirbęs Italijoje. Prieš keletą metų Italijos prezidentas skyrė man ordiną – tai ir atvėrė kelius susitikti su žmonėmis, įvairiu metu buvusiais Italijos pasiuntiniais Vatikane. Bet, žinoma, ta paslaptis itin stropiai saugoma. Užtat nepaprastai įdomu tai, kad paaiškėjo, jog esama bent 17 versijų, ir visos be galo intriguojančios.

– O tiesa tik viena?

– Gal tai kelių priežasčių kombinacija. Supratau, kad tą daugybę galimų versijų vienija tai, jog jos vienaip ar kitaip susijusios su tomis pačiomis bėdomis, kurios dabar kaip sniegas užgriuvo mūsų civilizaciją. Globalizmo padariniai ir šalutiniai reiškiniai. Taigi ši istorija – nebe vien apie Vatikano vidinius reikalus, bet apie dabartinę pasaulio būklę. Ir jau visiška universalija – žmogaus senatvė, metas, kada peržvelgiamas visas gyvenimas ir daromos išvados. Jaunystėje Josephas Ratzingeris buvo žinomas kaip labai pažangus, revoliucingai nusiteikęs teologas, tiesiogiai prisidėjęs prie Katalikų bažnyčios reformų. Ilgainiui jo pasaulėžiūra darėsi vis konservatyvesnė. Jaunystėje visi esame revoliucionieriai, o į senatvę norime pasaulį kaip nors harmonizuoti.

– Taigi žiūrovai gaus visai kitokį atsakymą nei oficiali versija?

– Veikiau susipažins su kontekstu, bendru vaizdu. Būkime atviri – moderniajame pasaulyje viešpatauja kovingasis ateizmas. Jis primityviai, labai supaprastintai vertina ir aiškina Bažnyčios ir bet kurios religijos problematiką. Gaila. Darsyk kartoju – pats aš nepriklausau Bažnyčiai, tačiau mane, kaip mąstantį žmogų, vis dėlto žeidžia, kaip lėkštai ir tendencingai, ypač medijose, ateistai pateikia religiją. Medijos pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje nusiteikusios labai kraštutinai ir kairuoliškai, ir bet kokios religinės temos jie arba neįstengia suvokti, arba stengiasi ją subanalinti ir pateikti tikrai nepagarbiai. Gaila, kad taip. Nusprendžiau parašyti pjesę, kad suteikčiau žodį Ratzingeriui. Kad jis turėtų galimybę išsisakyti. Visi asmenys, su kuriais kalbėjausi ir kurie jį pažinojo asmeniškai, tvirtino, kad Ratzingeris – išmintingiausias žmogus pasaulyje, geriau už kitus aprėpiantis bendrą vaizdą. Ratzingeris – intelektualas, bibliotekų, knygų žmogus.

– Vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo pokalbių su juo knyga tai visiškai patvirtina. Joje, be kita ko, sakoma, kad Benediktas XVI yra pirmasis per 600 metų popiežius, davęs tiesioginį interviu, ne pateikęs atsakymus raštu. Ar rašydamas pjesę naudojaisi ir šia knyga?

– Seewaldas parengė dvi knygas: antrąją – jau po Benedikto atsistatydinimo. Naudojausi abiem. Kad ir kaip didingai skambėtų, jog tai mano pjesė, iš tiesų didžioji Ratzingerio personažo sakomų tekstų dalis – citatos iš įvairių kontekstų. Na, o aš „sufabrikavau“ situaciją: atsistatydinimo išvakarės. Dieną prieš atsistatydinimą jis praleidžia su dviem žmonėmis. Kasparo Znuotinio personažo prototipas – arkivyskupas Georgas Gänsweinas, Benedikto XVI padėjėjas, asmeninis sekretorius ir atstovas viešiesiems ryšiams. Guna Zarinia – sesuo Tabiana. Ir ji turi prototipą – tai lenkė vienuolė, Jono Pauliaus II patikėtinė. Čia jau mano fikcija, kad pastačiau ją šalia Benedikto.

Turiu nemažai draugų, kurie yra išsilavinę, šiuolaikiški žmonės, priklausantys kovingųjų ateistų stovyklai. Bet mane visada stebina, kaip primityviai jie užsipuola religiją. Mano manymu, kiekvienas iš Biblijos pasiima tiek, kiek pajėgia. Kiek tu gali užgriebti, tiek tą stalčiuką ir atitrauksi. Senutės, einančios į bažnyčią kas sekmadienį, atitraukia savo stalčiuką. Tarkim, mano senelė. Kai Jonas Paulius II lankėsi Rygoje, jai pasisekė, kad popiežius ir jai uždėjo ranką ant galvos. Parėjusi namo senelė pasakė: viskas, dabar galiu mirti. Ji iš Bažnyčios ėmė vienus dalykus, vienaip. Bet aš kalbuosi apie Bažnyčią ir su labai, labai intelektualiais žmonėmis. Jie su Bažnyčia komunikuoja visiškai kitu lygmeniu. Santykiai su Dievu – toks individualus ir intymus dalykas. Čia kiekvienas turi savo ryšio kanalus. Mažiausiai norėčiau būti pamokslaujančiu skelbėju, tačiau, be abejo, nuo klausimo apie santykius su Dievu šįkart niekur nepabėgsi. Daug metų dirbdamas Vakarų teatruose, patyriau, kad neabejotinai dominuoja ironiškas, ciniškas, postmodernus požiūris į pasaulio sąrangą. Kartą per repeticiją ištariau žodį „Dievas“, ir visi vokiečių aktoriai tiesiog „pakibo“. Kaip „pakimba“ kompiuteris. Jie nesuprato – ar dabar iš jų velnią varysiu, ar ką. Tą akimirką suvokiau, kad dabartiniame mene kalbėti apie Dievą – tabu. Tai tokia teritorija, kuri visiškai ignoruojama. Modernusis žmogus sėkmingai išsivadavo iš Bažnyčios glėbio. O kas vietoj to? Gerai, galbūt įsakymų paisoma grynai instinktyviai, tik aš labai abejoju, ar žmonės beturi šerdį. Taip, jie labai laisvi, labai malonūs, viskam atviri, bet mes visi esame lyg be kažkokios šerdies, kažkokios esmės. Viena iš Ratzingerio skelbtų teorijų – apie reliatyvizmo diktatūrą. Esame laisva visuomenė, ir vienintelis matas – individas, jo norai, užgaidos ir pojūčiai. Tai, mano galva, labai abejotini dalykai.

– Šių metų balandį Vokietijos katalikų mėnraštyje „Klerusblatt“ paskelbtame tekste Benediktas XVI lytinį smurtą prieš vaikus sieja su 7-ojo dešimtmečio seksualine revoliucija ir laisve.

– Aš, aišku, skaičiau tą laišką. Ne perpasakojimą, bet patį laišką. Jis irgi buvo neteisingai interpretuotas. Tame konkrečiame laiške kalbama apie tai, kad 7-asis dešimtmetis pakeitė ne tik visos Vakarų visuomenės žaidimo taisykles. Gerokai pasikeitė ir Katalikų bažnyčios vidaus taisyklės. Jei jau pradedame kalbėti apie pedofiliją, reikia pasakyti, kad mūsų medijų dėka Katalikų bažnyčia dabar siejama tik su šita tema, o tai visiška propaganda ir labai tendencingas būdas žvelgti į šią instituciją. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Rygoje išvakarėse buvo išknistas vieno kunigo atvejis, ir visos panoramos rodė tik tai, visi laikraščiai ir portalai rašė tik apie tai. Esu įsitikinęs, kad tai neatsitiktinis sutapimas. Turiu savo versiją, kuri latvių partija tai inspiravo. Grįžkim prie Ratzingerio laiško – jis rašo, kad iki 7-ojo dešimtmečio Bažnyčios vidaus taisyklės buvo gerokai griežtesnės. Bausmės už lytinius nusižengimus griežtesnės. Ir tų dalykų kontrolė griežtesnė. 7-ajame dešimtmetyje varžtai buvo atlaisvinti visais aspektais. Kaip žinome, iki 7-ojo dešimtmečio pasaulietinėje visuomenėje tik aktorės buvo laikomos kekšėmis ir kurtizanėmis. Prasidėjus seksualinei revoliucijai, kai kas antra moteris įsitaisė meilužį, – viskas pasidarė labai reliatyvu. Lygiai taip Benediktas XVI aiškina pedofilijos tragediją. Bažnyčia tapo kur kas pakantesnė, ėmė žiūrėti labiau pro pirštus.

– Ar matei Nanni Moretti filmą „Habemus Papam“?

– Pasižiūrėjau viską. Praėjus savaitei po mūsų premjeros, „Netflix“ rodys dar vieną filmą apie Benediktą, kurio pagrindas – Holivudo ideologijai priimtina, lengvai virškinama pjesė ir jos pateikiama interpretacija (rež. Fernando Meirelleso filmas „Du popiežiai“ pagal Anthony McCarteno pjesę „Popiežius“ – A. M.). Ten Benediktas – tiesiog kažkoks senas marazmatikas, kurį pakeičia žavingas, liberalus, revoliucingas naujasis popiežius. Tai dar vieni makaronai, kabinami paprastam žiūrovui ant ausų. Tiesa gerokai kitokia, daug sudėtingesnė. Bet, aišku, Holivudas turi savų užduočių.

– Tai antras kartas, kai dirbi su M. Baryšnikovu. Kaip jį sudominai šia tema?

– Abiem norėjosi dar ką nors nuveikti drauge. Papasakojau jam, kad jau seniai galvoju apie štai tokią medžiagą. Kalbėjomės Venecijoje, kai ten rodėme „Brodskį / Baryšnikovą“. Ir jis „užkibo“.

– Papasakok apie kitus du spektaklius, kurie, kaip sakei, irgi gvildena pereinamojo laiko temą.

– Tai mėginimai pasižvalgyti į ateitį. Abiejų spektaklių tema – šiuolaikinės technologijos. Tekstus konstruojame patys, visi kartu. Vieną dieną mane apstulbino toks atradimas. Esame įpratę manyti, kad dabar įsigalėjusi technologijų tikrovė – jaunų žmonių pasaulis. O iš tiesų visą šią realybę sukūrė tie, kuriems dabar maždaug septyniasdešimt metų, taigi mūsų studentų seneliai. Maždaug tiek šiandien būtų Steve’ui Jobsui. Dabartinis jaunimas – ne šios naujos tikrovės kūrėjai, o jau šalutinis produktas. Dvidešimtmečiai mūsų studentai – pirmoji karta, kuri jau nuo vaikystės gyvena ekranuose, tos realybės „viduje“, todėl net nebeturi galimybės į tokią padėtį pažvelgti iš šalies, per atstumą, atsiriboję. Jie jau yra dalis šiuolaikinių technologijų tikrovės, kurią sukūrė jų seneliai. Spektaklio „Naujas bitlų albumas“ idėja – biorobotas. Modeliuojame netolimos ateities situaciją: parduotuvėje galima nusipirkti žmogaus imitaciją – robotą, atliekantį visas žmogaus funkcijas. Bet dabartiniai jaunuoliai kažkiek jau yra biorobotai. Elonas Muskas – vienas iš nedaugelio, kurie kelia triukšmą – tvirtina, kad dirbtinis intelektas gali pridaryti žalos, kad jo pasekmės būsiančios neprognozuojamos. Jeigu Muskas ragina skubiai kurti implantą, padėsiantį žmogui konkuruoti su dirbtiniu intelektu, vadinasi, visa tai jau prasidėjo. Mums dar niekas nėra implantuota tiesiogine šio žodžio prasme, bet mes jau dabar žinome, kad žmogus be telefono ir interneto jaučiasi kaip pusžmogis. Nesijaučia visavertis.

– Tūkstantmečių sandūroje pastatei spektaklį, kuris fiksavo permainų meto nuotaikas, – „Tranzitas 2000“. Praėjo vos 19 metų, ir mes vėl kalbame apie esminį posūkį.

– To spektaklio tema – virtuali realybė. Tada šį žodžių junginį dar reikėjo išsamiai aiškinti. Net Amerikoje tai dar buvo naujiena.

„Šviežias kraujas“ – apie Silicio slėnį. Mane ypač sudomino konkretus atvejis: jauna moteris Elizabeth Holmes, kompanijos „Theranos“ įkūrėja, buvo išsikėlusi ambicingą tikslą – sukurti nešiojamąjį, taigi galintį atsirasti kiekvienuose namuose, kraujo tyrimų įrenginį. Kompanija laikyta pačiu įspūdingiausiu startuoliu, vienu metu biržoje vertinta 11 milijardų dolerių. Dabar tas burbulas sprogęs, viskas pakrikę, Kalifornijoje pradėtas teismo procesas. Čia tas atvejis, kai pažangos mesianizmas ir brutalus sukčiavimas taip susilieję, jog labai sunku įžvelgti ribą.

Kai Steve’as Jobsas buvo išmestas iš „Apple“, įsteigė kompaniją „Pixar“, kuriančią kompiuterines vizualizacijas. Faktiškai jie buvo tie, kurie atgaivino Disneyaus animacinių filmų gamybą. Tai, ką mes šiandien matome ekranuose, kur karaliauja amerikiečių animacija, – mano galva, yra tikras Steve’o Jobso „satanizmas“. Ši realybė, kurioje gyvena ir mano vaikai, – būdas negrįžtamai paveikti žmogaus smegenis, paralyžiuoti mąstymą. Pažangos šalininkai ir garbintojai šito dar neįžvelgia. Bet neuromokslas jau tyrinėja. Psichiatrai neseniai ėmė vartoti naują terminą, apibūdinantį vaiko priklausomybę nuo ekranų, – informacinis pseudodebilumas. Permainų metas – ne tik ekonominės globalizmo pasekmės, pabėgėliai, robotizacija, paskatinsianti visuotinį nedarbą. Mano manymu, svarbiausios permainos šiuo metu vyksta žmogaus smegenyse. Negrįžtama smegenų pertvarka. Taigi nieko optimistiško.

Parengė Audrius Musteikis

Šiemet minimos iškilaus XX a. slovėnų dailininko Rihardo Jakopičiaus (1869–1943) 150-osios gimimo metinės. Tai – centrinė praėjusio amžiaus pirmosios pusės slovėnų dailės figūra: įtakingiausias impresionistas, meno mecenatas ir teoretikas. 1909 m. Liublianos Tivolio rūmuose savo lėšomis įsteigė pirmą nuolatinę parodų erdvę, buvo vienas iš Nacionalinės galerijos įkūrėjų, Slovėnijos mokslo ir meno akademijos narys, turėjo savo tapybos mokyklą. 1988 m. Liublianoje įsteigta šiuolaikinės tapybos Jakopičiaus galerija.

Skaitytojams pateikiame pokalbį su dailininku, kurį 1910–1911 m. lankydamasis jo namuose užrašė rašytojas Izidoras Cankaras (slovėnų literatūros klasiko Ivano Cankaro pusbrolis). Iš tokių pokalbių su ano meto žymiais Slovėnijos kūrėjais autorius sudarė knygą, tuometiniame literatūriniame kontekste tai buvo neįprasta. Už, rodos, kasdieniškų pokalbių su meno žmonėmis slypėjo apgalvotas ir aiškiai apibrėžtas literatūrinis ir kultūrinis-politinis siekis: išlaisvinti ir pakeisti to meto įtemptus menininko ir visuomenės santykius. „Apsilankymai“ atsirado slovėnų kultūrinio ir istorinio pakilimo laikotarpiu.

Pokalbis puikiai atspindi R. Jakopičiaus menines nuostatas, principus, suformavusius jį kaip kūrėją, taip pat atskleidžia jo požiūrį į to meto slovėnų visuomenę, jos vidinius konfliktus.

Regis, kai kurios prieš gerą šimtmetį taikliai suformuluotos menininko mintys netikėtai aktualiai suskamba ir dabar.

Rihard Jakopič. Žiema. 1904

Kitados su Jakopičiumi jo paviljone kalbėjausi apie slovėnų meno rūpesčius ir vargus, ir jis pasakė: „Taip, į mūsų žmonių galvas dar neįsiskverbė mintis, kad mes, menininkai, esame jiems reikalingi. Tačiau šį dalyką vienaip ar kitaip reikia išsiaiškinti. Arba slovėnų kultūrai esame reikalingi ir tada tegu visuomenė atlieka savo priedermę, arba tautai esame bereikšmiai ir nenaudingi, tuomet bus geriau, jei imsimės tinkamesnio darbo.“

Šie žodžiai atskleidžia charakterio orumą ir tvirtą tikėjimą žmogaus, kuris gyvenime daug dvejojo ir, sulaukęs brandaus amžiaus, visas abejones pamynė. Dabar jam viskas aišku: jis pasistatė savo paviljoną, rengia parodas, telkia aplink save ir savo idealistinę idėją iškrikusius menininkus, įsteigė tapybos mokyklą ir nepaliaujamai triūsia dėl ateities. Tik retsykiais jį apninka pesimizmas, bet tai ne graužiantys nuodai, o botagas, kuris skaudžiai supliekdamas paakina atkakliai darbuotis iki pat mirties.

Kokia šio vyro mintis, tokie jo ir veidas bei povyza. [...]

Masyvioje jo kaktoje susirūpinimas įsirėžė ne laiba, elegantiška linija, o su viesulo jėga, kuri kelią sau išėda, pragraužia ir braunasi per minkštą žemę ir kietą uolą. Ši kakta rimta ir sunki, ji slepia nuojautą lyg debesį, iš kurio valstietis nevalioja nuspėti, ką šis atneša ant bręstančių javų lauko. Tačiau akys pakaktėje spindi tykiu pasitenkinimu ir maloniai šnekučiuojantis šypso. O jei dar įsivaizduosite nepaprastai vešlius juodus plaukus, krintančius ant pakaušio, su kur ne kur įsipynusia žile ir lygiai tokią pačią barzdą, dar spartų, bet sunkų, tvirtą ir tolygų žingsnį, Rihardą Jakopičių išvysite tokį, koks jis yra.

Vieną rytą anksčiau, nei priderėtų, apsilankiau jo bute Emonos gatvėje. Vidurinio kambario durys buvo atvertos į svetainę, o durys kairėje į miegamąjį dar buvo paslaptingai uždarytos; iš už jų sklido tie keisti ir paskiri garsai, kokius įmanu išgirsti šeimai keliantis, rengiantis ir galbūt pusryčiaujant. Jakopičiaus butas atrodo ir kaip miesčionio, ir kaip menininko. Viduriniame kambaryje iškart ir ryškiausiai į akis krinta ant didelės spintos su stalčiais trys dideli barokiniai religiniai paveikslai, dėl priešais juos stovinčio relikvijoriaus šie palieka stipresnį altoriaus įspūdį. Tuoj už durų, kampe, ant sienos kabo barokinis šventasis, visas suvarpytas kinivarpų, išblukintas ir suardytas laiko. Kairėje pusėje stovi knygų spinta; greitomis į ją užmečiau akį ir gal nusikalsiu šių namų bibliotekai, bet įsiminiau tik Šekspyro rinktinius raštus, Allioli¹ į vokiečių kalbą išverstą Šventąjį Raštą, kelias Mutherio² knygas, populiarius leidinius apie tapybos klasikus, „Leben Jesu und der Heiligen“³, „Liebe und Ehe Ostasien“⁴ ir kelis vokiečių klasikus. Šalia knygų spintos kertėje – dar vienas išblukęs barokinis šventasis, priešais jį – molbertas, toliau – svetainės durys.

Kambarį apšviečia trys langai. Ant sienų kabo maždaug penkiolika Jakopičiaus paveikslų, žinomų iš parodų: „Žvilgsnis į Kryžiuočių ordino bažnyčią“, keli peizažai, „Prie pianino“, vienas ar du portretai, paveikslo Evangelijos pagal Morkų motyvais apmatai. Prie švytinčių paveikslų spalvų nepaprastai dera niūrūs bulgarų, serbų ir pietryčių slovėnų liaudiški siuviniai, pakabinti kampuose. Dar keli gipso liejiniai, kuriuos Jakopičius naudoja savo mokykloje. Kairiajame kampe stovi užrakinta spinta juodo stiklo durimis; niekaip negalėčiau nuspėti, kas jos viduje. Greta – stalelis, ant jo guli keli „Kunst und Künstler“⁵ numeriai. Prie lango ant pianino padėti du etnografiniai kykai, pusiau įvynioti į rudą popierių, sakytum būtų ką tik atsiųsti arba, priešingai, ruošiami kur nors išsiųsti. Už durų lyg šiek tiek suglumęs stovi skardinis indas su teptukais. Priešais įstrižai stalas su dviem plačiais ir giliais krėslais, papuoštais mezginiais. Čia pro du langus šviesa krinta stačiu kampu ir ganėtinai tolygiai; tapydamas šiame kambaryje Jakopičius, manding, stovi kaip tik čia.

– Ar į tą galinį kambarį negalima? – pasiteiravau.

– Negalima, – atsakė Jakopičius ir nusišypsojo savo gerąja šypsena. – Atversiu jums tik trumpam, kad susidarytumėte impresiją, bet ne daugiau.

Abu nusijuokėme ir žengėme link durų, vedančių į miegamąjį. Dailininkas jas pravėrė tik akimirką. Pilkoje rytmečio šviesoje išvydau plačią lovos juostą, kambario viduryje – stalą, šalia židinį ir cigaretės dūmus, trumpą, nuostabos sklidiną rytinį sąstingį… ir štai durys jau uždarytos.

Mudu atsisėdome svetainėje ir pradėjome pokalbį. Jakopičius kalba labai ramiai, kiekvieną sakinį baigia tolygia, malonia kadencija, gestikuliuoja retai, tik šaltai sukrutina veikiau delną, o ne visą ranką. Jis ne polemizuoja, o dėsto. Kalbėdamas labai daug rūko – dešinės rankos nykštys ir smilius patamsėję nuo dūmų – ir ramiai sėdi; tik retkarčiais atsikelia, nužingsniuoja penkis žingsnius ir vėl atsisėda.

– Už visas savo mintis jums nelaiduoju, nes tam, kad žmogus tiksliai pasakytų, ką galvoja, reikia atitinkamo nusiteikimo. Ne visos mintys visiškai patikimos, nes akimirkos sėkmė jas per aukštai iškelia, o pesimizmo minutė kartais nugramzdina žemiau normalios padėties. Bet, manau, nesuklysiu pasakęs, kad slovėnų meno nebuvo ir dar nėra – jis glūdi ateityje. Dabar einame į ten, ir tai, ar jį pasieksime, priklauso nuo aplinkybių. Anksčiau iš tiesų turėjome kelis menininkus, bet visi kiti yra svetimi tautai, kaip ir tauta buvo jiems svetima. Jų menas nebuvo tautinis menas.

– Kas tai yra?

– Kas italams buvo menas Renesanso laikotarpiu, o prancūzams yra iki šių dienų. Mums menas buvo prabanga, ne vidinis, o išorinis poreikis. Paveikslai atsirasdavo todėl, kad mūsų seneliai norėjo pamėgdžioti svetimus nuostabius papročius, nes kambarių ir bažnyčių sienos prašėsi dekoracijų, nes reikėjo įamžinti velionių atminimą, tam ir buvo reikalingi portretai. Menas taps slovėniškas tuomet, kai mums taps gyvenimišku poreikiu, kai jame ieškosime savęs. Todėl pirmiausia turėtume visiškai išsivaduoti iš svetimos, ypač vokiškos, įtakos visose srityse.

– Vadinasi, manote, kad menas artėja prie žmonių? O kritikai teigia priešingai – kad jūs, menininkai, tolstate nuo jų.

– Menininkas eina savo keliu ir natūralu, kad visada yra šiek tiek priešakyje. Senesniais laikais viskas taip ir vyko. Vis dėlto manau, kad žmonės jį suprastų, jeigu bent įsiklausytų. Tačiau bėda ir yra ta, kad jo iš viso neklausoma; priešais paveikslą žmonės stovi kaip prieš pašnekovą ir girdi jo žodžių garsus, bet nemąsto apie jų prasmę. Iš pradžių galbūt tikrai menininko nesupras, bet kuo arčiau susipažins, tuo glaudesnis bus jų ryšys.

– Ar menininkai išties visiškai nekalti, kad visuomenei sunku jų meną suvokti?

– Šito negaliu atmesti. Kai kurie dirba ne visai rimtai. Tačiau kaltesni tie, kurie nori kompromiso su publika, nei tie, kurie nepriklausomai siekia savo tikslo. Tie prisitaikėliai verti rūstesnio vertinimo, nes visuomenei akis dumia; suvilioja žmones ieškoti meno ten, kur jo nėra, ir lankstytis miglotam jo estetikos pojūčiui.

– Manau, yra dar viena priežastis, kodėl mūsuose neturime tikro meno suvokimo. Tas, kas nori mėgautis paveikslu, turi bent šiek tiek išmanyti tapybos techniką, o ypač būti truputį pripratinęs akis prie spalvų. Gal stinga ir šito?

– Tai man neatrodo taip svarbu. Paprastas žmogus gerokai lengviau mėgausis menu, nes grynai naiviai džiaugsis, tarkime, spalvų dailybe; priešais paveikslą jis stovi apimtas laisvo pajautimo, o inteligentas mintija apie senąjį meną, apie viską, ką jau yra regėjęs ir skaitęs, apie kito požiūrį, pasimėgavimą jam drumsčia ir opinija, dėl visų šitų dalykų jis stovi priešais paveikslą sutrikęs ir nemoka jo suprasti.

– Vadinasi, jums atrodo, kad suvokiant meno kūrinį pajautimas svarbesnis už protą? [...]

– Teoriškai, be abejo. O praktiškai nedrįsčiau taip tvirtai teigti, nes žinome, kad pajautimas dažnai yra pagedęs, iškreiptas, paveiksle ieško malonumo, neturinčio nieko bendro su menu, to malonumo, kuriuo žaidžia prisitaikėliai. Ko norėti! Žmogus sukurtas netobulas; instinktas ir protas ne visada būna baigtiniai, kartais užsispyrusiai priešinasi… O štai aš dabar esu tobulas! Nes, pažvelkite, štai mano žmona! – nusijuokė Jakopičius ir parodė ką tik įžengusią ponią.

Ponia Jakopič atsisėdo prie stalo. Iš jos žodžių ir žvilgsnio matyti, kad su vyru sugyvena meilėje, didžiuojasi ir tiki juo. Kartais prie Jakopičiaus žodžių priduria kokią nors mintį – neišsakytą jo mintijimų išvadą.

– Ar menininkai kenčia nepriteklių kaip tik todėl, kad žmonės nesuvokia meno? – toliau kalbinu namų šeimininką.

– Taip, čia glūdi menininkų skurdo šaknis. Ir kadangi menininkas negali dirbti be duonos, žmonės, kurie jaučia tikrą meno poreikį, turėtų pasirūpinti, kad menas pasiektų tautą, kad pamažu būtų įdiegta meilė menui ir šitaip prisidėtų prie materialinės kūrėjų būklės. Valdžiai atsirado poreikis remti meną ir jo kūrėjus; valstybė, šalis ir sostinė bando šią tendenciją palaipsniui įdiegti. Tai vienintelis kelias į slovėnišką meną, nes menininkas nuo abejingumo bėga į užsienį ir ilgainiui ten aklimatizuojasi.

– Sako, kad jūs, tapytojai, užsiprašote per didelę kainą ir todėl paveikslai neperkami.

– Tai nėra kliautis. Jei parduotume už mažesnę kainą, susidomėjimas nepadidėtų. Pažvelkite, menininkas labai priklauso nuo užsakymų. Gerai. Jei kas nors ateis pas mane ir užsakys nutapyti paveikslą, galbūt pareikalausiu 1 000 kronų. Jis man pasiūlys mažiau… galiausiai kainą suderėsime. Tačiau užsakymų iš viso nėra ir tai įrodo, kad nėra tikrojo poreikio.

– O jeigu būtų daugiau užsakymų, tai ir paveikslai kainuotų mažiau, – pridūrė ponia Jakopič.

– Kyla klausimas ir dėl modernaus slovėnų menininko santykio su bažnytiniu menu, kurį mūsų šalyje paprastai kuria užsieniečiai. Ar tik nėra kalti patys menininkai, nes impresionizmo laikais pamiršo piešti ir freskos techniką nustūmė į šalį?

– Visiškai ne. O kalbant apie freskas, turiu pasakyti, kad jas pajėgtų piešti bet kuris iš mūsų, nes jos technika nėra tokia sudėtinga, kaip atrodo neprofesionalams, dirbant iškyla tiek pat keblumų, kaip ir taikant kitas technikas, tad kuris nors slovėnų tapytojas freskas tapytų geriau, nei tai padarė Kastneris su Kleinertu⁶ Šv. Pranciškaus ir Šv. Petro bažnyčiose. Apskritai kiekviena technika turi paklusti menininko valiai, jo rankose ji tėra priemonė, ja kūrėjas išreiškia mintis ir jausmus. Šito mus moko Mikelandželo pavyzdys. Gavęs užsakymą nutapyti freskas Siksto koplyčioje jis nemokėjo jų tapyti; išsisukinėjo, kad yra per senas ir kad išvis nėra joks tapytojas, o skulptorius. Nepaisant nieko, darbą atliko ir dar kaip! Amatininkui technika sukelia gerokai daugiau sunkumų, nes jo amato pagrindas yra gryna technika, kurios jis, žinoma, turi mokytis. O su menininku kitaip; menininkas turi pajautimą, poreikį atskleisti vidinius potyrius ir tas elementarus kūrybinis pajautimas įveikia bet kokią techniką, taip, menininkas susikuria savąją. Segantini mokėsi įvairiose akademijose, o galų gale sukūrė techniką, kurios iki jo niekas nenaudojo. Todėl sakau, kad slovėnų menininkas irgi gebėtų nutapyti freskas ir užsakymą įvykdytų garbingai.

O Šv. Pranciškaus ir Šv. Petro bažnyčių atveju atlygio už freskų nutapymą mūsų sąlygomis būta tokio didelio, kad – idant būtų paguosti visi besibaiminantys abejotojai – šią palaimingą techniką slovėnų menininkas būtų galėjęs studijuoti ir miklinti ranką ištisus metus.

Turiu paprieštarauti ir jūsų teiginiui dėl paišybos. Modernūs menininkai jos nepamiršo, tik jos sąvoka pasikeitė ir patobulėjo.

Mudu išgėrėme po puodelį arbatos, kurią sutaisė šeimininkė. Jakopičius įsiplieskė ir intensyviai rūkė, vis pakildavo nuo kėdės, nužingsniuodavo į svetainės vidurį, paskui grįždavo prie stalo, kalbėjo truputį greičiau, bet jo judesiai vis dar buvo šalti, profesoriški. Vidurinio kambario duryse išdygo jo keturmetė duktė Mara, ji kiek smalsiai, kiek nepatikliai žvilgtelėjo į svečią ir tuojau dingo.

– Taip, dabar paišybos sąvoka kitokia. Rafaelis brėžė aiškius kontūrus, ir kai kalbama apie paišybą, turima omeny kaip tik tai. Bet tai dar ne viskas! Pažvelkite į šią kėdę! Žinoma, pirmiausia tai yra skulptoriaus domesio objektas; jis regi jos kietą medžiagą, ribojamą tikslios plokštumos ir linijos. Tapytojas tą patį daiktą mato kitaip; žiūri į jį šviesoje, šešėlyje, kreipia dėmesį į aplinką, todėl ją pieš visai kitaip, nei skulptorius pjaustys. Gamta universali, ji aprėpia viską, ko per šimtmečius siekė menininkai. Be linijų, joje esama plokštumų ir gelmės, šviesos ir spalvų, o visų pirma esama dvasios. Menininkas gali pabrėžti viena arba kita, žodžiu, tai, kas kiekvienu atveju jam atrodo svarbiausia. Tad įžengęs į bažnyčią galiu ieškoti tikslių, tvirtų linijų arba galbūt dekoratyvių plokštumų. Aiškios linijos dar toli gražu nėra piešiniai! Tačiau Mikelandželo freskas meno kūriniais paverčia ne technika, o į jas įkelta dvasia. Ten, kur freskose nėra dvasios ir gyvasties, ten, žinoma, nuspalvintos sienos darytų kur kas malonesnį poveikį… Apie modernų bažnytinį meną galima dar daug kalbėti, gal kada nors apie jį parašysiu…

– Būtų nepaprastai įdomu paspėlioti, kaip modernusis menas – ypač architektūra – bus pritaikyta bažnyčioms. Iš principo tai nesudėtinga: kaip romaninis, gotikinis, renesansinis ir barokinis stilius turėjo savo laikotarpį ir teises, taip jas privalėtų turėti ir modernusis stilius. Bet kaip, kai dar neturime suvienodinto moderniojo stiliaus?

– Žinoma, kol kas nėra nieko tipiško. Moderni vokiškų bažnyčių architektūra remiasi gotika – žmogus neįstengia staiga išsivaduoti iš visų įtakų. Gyvename krizės laikotarpiu, tokiu metu, kai vyksta materijos kova su dvasingumu; kai viskas nuskaidrės, kova aprims, gausime bendrą moderniojo meno formulę.

– Man regis, raida eina priešinga kryptimi. Antai gotika turėjo tam tikras nepajudinamas taisykles, kurių laikėsi kiekvienas architektas. O moderniajame mene vyrauja vienintelė taisyklė: individualumas, o tai, tiesą sakant, yra visų taisyklių neigimas, nevienodumo principas.

– Reikia skirti. Kiekviena epocha turi jai būdingą savitumą, kiekvienas menininkas suteikia jam šį tą individualaus. Senųjų kūrėjų darbams taip pat būdingas individualumas, nors pagrindas buvo bendras. Mikelandželas ir Koredžas yra itin skirtingi menininkai, bet gyveno tuo pačiu metu. Toji epocha mums atrodo vientisa, nes labai nutolusi nuo mūsų laikų; dabar gebame atskirti, kas esmiška, o kas – ne, istorija taip pat padarė savo: išsaugojo visa, kas iškiliausia, svarbiausia, o kas buvo menka, išnyko. Tas pats nutiks ir modernizmui: iš istorinės perspektyvos žiūrint, jis atrodys gerokai vientisesnis, nei dabar atrodo mums, ir meno istorikas po 100 ar 200 metų nesunkiai ras bendrą Puvis de Chavanneso’o ir Claude’o Monet charakteristiką, o mes regime didelį šių tapytojų skirtumą.

Tad nereikėtų baimintis, kad dėl individualumo tendencijos modernusis menas nepajėgs atrasti savo formulės. Menininkas netgi privalo būti individualus, nes jis didis tuo, ką duoda iš širdies, o ne tuo, ką paima iš savo laikotarpio. Žinoma, ir tarp modernistų atsiranda žmonių, neturinčių kūrėjo gebėjimų ir akcentuojančių individualumą tik tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Tokius reikia išbrokuoti, griežtai išbrokuoti, nes modernizmo garbė reikalauja žmonių, dirbančių rimtai ir be klastingų minčių.

– Kaip jūs priėjote dabartinį savo požiūrį? Kaip apskritai augote kaip menininkas?

– Man atrodo, kad būdamas vaikas mąsčiau lygiai taip pat, tik dabar veikia protas ir išmokau logiškai apibendrinti, anksčiau tai darė akla, bet teisinga nuojauta. Daug sėmiausi iš gamtos, pažinau ją ir su ja susidraugavau, ypač daug iš jos mokiausi. Anksčiau nemėgau senųjų kūrėjų; man nepatiko jų išorė, bet buvau per jaunas suprasti jų vidų. Dabar man jie gerokai artimesni; kartais man atrodo, kad Mikelandželas dar gyvena, Rembrandtas – taip pat, dabar iš viso nematau skirtumo tarp senųjų ir jaunųjų.

Iš pradžių studijavau Vienoje, bet ji mane baisiai nuvylė. Buvau naivus, troškau  i š m o k t i  meno – štai kodėl buvau labiau įsikibęs į teoriją, o ne į praktiką. Paskui nuvykau į Miuncheno akademiją, ji didesnė už Vienos, joje daugiau laisvės, bet ši akademija man nepadarė įtakos. Pats miestas ir žmonės man nepaprastai patiko. Lankiau Ažbės⁷ mokyklą, bet turiu pasakyti, kad mano meninės ambicijos liko nepaveiktos.

– Esu skaitęs, kad, jei neklystu, slovėnų impresionizmas plėtojosi savarankiškai, ar tai tiesa?

– Turbūt bus tiesa. Aš savo kelio ieškojau jau grįžęs į Liublianą; senų kūrinių pamėgdžiojimas man nebuvo menas, gal kaip tik todėl, kad ilgai gyvenau gamtoje. Miunchene daug bendravau su Ferdo Veselu⁸, man atvykus, jis jau buvo baigęs akademiją, paskui visus tuos akademinius mokslus numetęs šalin ir ieškojęs kažko naujo. Dėl to su juo suartėjau ir daug iš jo pasisėmiau, bet tik tiek, kiek įžvelgiau jame žmogų, kelią besiskinantį savarankiškai. Vėliau į Miuncheną atvyko Jama⁹, su juo susibičiuliavome, nes abu troškome atrasti priemones, kuriomis galėtume išreikšti įspūdžius apie gyvenimą ir gamtą taip, kaip jie veikė mudviejų individualumą. Impresionistų dar nepažinojome. Vėliau, kai Jama jau buvo išvykęs, rašiau jam apie vieną parodą Miunchene: „Mačiau tokio Claude’o Monet, kuris jau pasiekė tai, ko mudu trokštame, paveikslą.“ Paskui, kai surengėme parodą Vienoje, spauda mus pavadino impresionistais – taip ir įvyko!

Miunchene pragyvenau ketverius, beveik penkerius metus su nedidelėm pertraukom, kai grįždavau namo. Darbo ir akstinų buvo per akis. Vėliau į Miuncheną atvažiavo ir Groharas su Sternenu¹⁰; šitaip susipažinome ir susibroliavome kaip menininkai, ir todėl susiklostė taip, kad mūsų paroda užsienyje atrodė kaip šeimos paroda, nors kiekvienas buvome kitoks, kuo daugiau kuriame, tuo tai ryškiau matyti.

Vėliau keliavau… apsilankiau Venecijoje ir Paryžiuje… na, o dabar… dabar esu Liublianoje!

– Jus vadina spalvų poetu. Iš to galima spręsti, kad spalvos jums ypač svarbios.

– Kaip tapytojui tenka dirbti su spalvomis, o kad kažkaip ypatingai sureikšminu spalvas, netiesa. Paveiksluose mėginu išlaikyti ryšį su gyvenimu ir gamta – štai ir visa mano kūrybos paslaptis. (Kalbu, žinoma, tik apie paveikslus, o ne apie studijas, kurios tėra pratybos ir pasirengimas.) Kai nutapiau šv. Joną Krikštytoją pagal Morkaus evangeliją, Kobalas¹¹ paveikslą pavadino „spalvų simfonija“. Spalvos, vien spalvos! Tai reiškia žiūrėti taip, kaip Hamletas skaitė: žodžiai, žodžiai, žodžiai… o iš tikrųjų viskas šiek tiek kitaip. Skaitant Morkaus žodžius: „Po manęs ateina galingesnis už mane… Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“, viduje gimė tam tikros mintys ir jausmai, kuriuos norėjau pavaizduoti. Kaipgi galėčiau juos išreikšti, jei ne spalvomis? Kristaus užnugaryje kyla saulė ir to, kad, jai skleidžiant šviesą, randasi tam tikras apšvietimas, spalvų efektai, aš negaliu pakeisti. Paveiksle esmingiausia yra mintis – naujos ir senos epochos akistata – ir tapant vien ji buvo varomoji jėga. Tik dabar pradedu kurti meną, iki šiol visa tebuvo pasirengimas…

– Kiek jums metų?

– Keturiasdešimt vieni, – šyptelėjo Jakopičius. – Nuostabu, ar ne! Žinote, žmogus ilgai ieško įrankių, kuriais galėtų išreikšti mintį, ir kartais taip panyra į tą ieškojimą, kad pamiršta, kas svarbiau. Viliuosi, dabar jau radau tuos įrankius ir moku juos panaudoti. Šv. Jonas yra pirmas bandymas, po jo eis kiti. Tapybos dalijimas į žanrus, peizažus, portretus ir kt. man nežinomas, nes menininkas tapo tai, per ką jam geriau pavyksta save išreikšti. Mano galva, menas yra tam tikras tobulesnis mokslas. Tai, ko neįstengia pasiekti mokslininkas, regi menininkas. Kai dirbu pagautas įkvėpimo, priešais mane nebelieka drobės; regiu tik idėją, paveikslą širdyje, kur jis jau užbaigtas. Kartais mane įkvepia mintis, kartais – gamta, daiktas, kartais sumanymas gimsta nugrimzdus į apmąstymus, o kitąsyk – pasivaikščiojant. Kad menininkas užduotį atliktų gerai, jis, žinoma, turi būti daugiau mažiau tobulas. Ir kaip menininkas bus tuo tobulesnis, kuo tobulesnis bus kaip žmogus; todėl iš menininko reikalauju nuolat tobulėti kaip žmogui.

Sumanymai? Jų turiu daugybę…

– …ir nuostabių! – sušuko ponia Jakopič.

– …laukiu, kol ateis jų akimirka.

Lyg pro miglą pažvelgęs pro užuolaidą, už kurios slypi Jakopičiaus ateities darbai, atsisveikinau su šeimininkais. Žvilgtelėjau į dailininko kaktą; ji buvo dar aukštesnė, raukšlės gerokai plonesnės ir šviesesnės. Gal pirmą kartą pažvelgęs suklydau?

Iš: Izidor Cankar. Obiski – S poti. Ljubljana: Mladinska knjiga, 1960

Vertė Laima Masytė

Menas ir medicina – dvi labai skirtingos, bet vis dėlto suderinamos sritys. Tai savo kūryba ir medicininiais išradimais liudija Čikagoje gyvenantis lietuvių kilmės neurologas, neuromokslininkas ir menininkas AUDRIUS V. PLIOPLYS. Jau daugiau nei 40 metų jis kūryboje sėkmingai taiko neurologijos ir neurobiologijos žinias. Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta praktika, daugiau plėtojami praktiniai neuromeno, neuroestetikos ir neuroedukacijos metodai. Tačiau, pavyzdžiui, Nyderlandų karališkoji menų ir mokslo akademija jau dešimt metų organizuoja didelio susidomėjimo sulaukiantį tarptautinį konkursą, skirtą skatinti meno ir neuromokslų sąveikas. Jo dalyviai kasmet pristato įvairiausios technikos ir raiškos kūrybiškus eksperimentus.
A. V. Plioplys savo idėjas atskleidžia konceptualiojo meno priemonėmis, taip pat naudodamas įvairią techniką: instaliacijas, tapybą, fotografiją, skaitmeninę spaudą, encefalogramas, tekstinius elementus. Pasitelkęs neuronų ir kitų neurobiologinių elementų vaizdinius, metaforiškai perteikia atminties, žmogaus sąmonės bei mąstymo procesus. Menininkas yra surengęs daugiau nei 50 individualių parodų, dalyvavęs daugiau nei 100 grupinių ekspozicijų. Gruodžio 4 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta kilnojamoji jo darbų paroda „Atminties gijos“, sudaryta iš serijų „Atmintis“ (Memory), „Sibilės“ (Sybils) ir „Sibiro sielos“ (Siberia Souls) kūrinių. Tai autoriaus dovana bibliotekai jos 75-mečio proga. LMB parodą bus galima apžiūrėti iki 2020 m. sausio 31 d. Vėliau ji bus eksponuojama kitose Lietuvos bibliotekose ir kultūros įstaigose. Parodos proga su autoriumi kalbasi Viktorija Jonkutė.

Audrius V. Plioplys. Asmeninio archyvo nuotr.

– Derinate dvi labai skirtingas sritis – meną ir mediciną. Kas daugiausia lėmė šiuos Jūsų pasirinkimus?
– Meno sėklą manyje pasėjo vaikystės bičiulis Algis Česėkas dar tuomet, kai augau Toronte, Kanadoje. Ji sudygo ir pradėjo augti, kai mokiausi medicinos mokykloje. Tuomet pradėjau studijuoti meno istoriją, tapyti, lankytis meno galerijose ir muziejuose. Medicinos studijų pabaigoje aistra menui taip išaugo, kad ėmiau gailėtis, pasirinkęs mediciną, o ne meną. Visgi draugams pavyko įkalbėti mane bent jau užbaigti medicinos internatūrą. O paskui kuriam laikui mečiau mediciną. Persikėliau į rytinę pakrantę ir visą savo laiką skyriau menui.
Surengęs pirmąsias parodas, sulaukiau meno kritikų apžvalgų, netgi pardaviau kelis darbus. Tačiau pamažu pradėjau jausti kaltę. Juk buvau tiek mokęsis neurologijos, bet nieko su savo žiniomis nedariau, niekam nepadėjau. Tada supratau esminę savo klaidą: maniau, kad būtina pasirinkti kurią nors vieną sritį – meną arba mediciną. Pradėjau ieškoti būdo suderinti šias veiklas: pasitelkęs vaizduotę, savo meno studijoje ėmiau kūrybiškai interpretuoti neurobiologinius reiškinius, eksperimentuoti. Vis dėlto po trejų metų, paskirtų menui, grįžau baigti neurologijos rezidentūros. Vienu metu siekiau dviejų karjerų. Deja, prieš dešimt metų mano sveikata pradėjo silpnėti. Buvau priverstas nutraukti mediko karjerą, tačiau nuo to laiko patobulinau meninius, kūrybinius įgūdžius ir dabar vėl visą laiką skiriu menui.
– Vis dėlto atrodytų, jog medicina ir menas pasitelkia visiškai skirtingas prieigas ir įrankius. Pirmoji reikalauja tikslumo, konkretumo, antrasis – vaizduotės, kūrybiškumo. Kaip Jums pavyksta tai suderinti?
– Tai iš tiesų atskiri pasauliai ir jų derinimas visuomet reikalavo daug pastangų. Metų metais tyrinėjau meną, eksperimentavau su skirtingomis technikomis, kad to pasiekčiau. Kita vertus, medicinos praktikoje, bent jau mano srityje, vaikų neurologijoje, reikia ne tik mokslinių žinių, bet ir nemažai kūrybiškumo bei intuicijos. Nusakydami simptomus, pacientai dažnai būna nelabai tikslūs arba tiksliai jų neprisimena. Gydytojo užduotis – nustatyti tikruosius požymius ir juos tinkamai interpretuoti.
– Gydytojo praktikoje tikriausiai teko susidurti ir su itin sudėtingais atvejais, sunkiais ligoniais, turbūt patyrėte ir netekčių. Ar kartais neapimdavo beprasmybės, bejėgiškumo jausmas?
– Būdamas mediku, nuolat susiduri su skausmu ir didžiuliu liūdesiu – ne tik paciento, bet ir visos šeimos, artimųjų. Viena iš gydytojo užduočių – padėti kenčiančiai šeimai, kad jai būtų lengviau tai ištverti. Ligos, ypač nepagydomos, ar mirtis emociškai išties sekina. Mirtis laukia mūsų visų, tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas dėl to praranda savo prasmę.
– Kaip sekėsi organizuoti pirmąsias parodas? Kaip buvote sutiktas?
– Iš pradžių reikėjo dėti labai daug pastangų. Ilgai ir atkakliai dirbau. Tik pastaraisiais metais man nebereikia siūlyti savo kūrinių – pasiūlymai plaukia vienas po kito. Visada malonu sulaukti atsako – teigiamų kritikų atsiliepimų, bet man svarbiausia draugų ir meno bendruomenės žmonių nuomonė, vertinimai.
– Kas buvo Jūsų mokytojai, kūrybos įkvėpėjai?
– Kūrybinėje veikloje, ypač ankstyvaisiais metais, man didžiausią įtaką darė rašytojai Samuelis Beckettas, Franzas Kafka ir Fiodoras Dostojevskis. Kurdamas remiuosi ir filosofija. Tapybos šedevrus studijavau Niujorko Metropolitano meno muziejuje, Vašingtono Nacionalinėje meno galerijoje. Savo neįtikėtina vaizduote mane ypač sužavėjo Hieronymo Boscho darbai. Juk jis buvo siurrealizmo pirmtakas. Čiurlionio darbai taip pat padarė didelę įtaka mano kūrybai, nors vizualiai tai retai pasireiškia. Jo kūriniai apdovanoti pasaulietišku dvasingumu, kuriame perteikiamos kitos egzistencijos plotmės, atliekančios svarbų vaidmenį mūsų gyvenime.
– Jūsų darbuose svarbi atminties tematika. Kaip ja susidomėjote?
– Atmintis yra esminė mūsų mąstymo aparato dalis. Augdami ir bręsdami mes kaupiame prisiminimus, kurie formuoja mūsų mintis, lemia žiūrėjimo į pasaulį ir kitus būdą, savęs suvokimą. Įgydami naujos patirties, automatiškai lyginame ją su ankstesniais prisiminimais. Be atminties mūsų, kaip žmogiškų būtybių, paprasčiausiai nebūtų.
– Aktualizuojate ir kolektyvinę, istorinę atmintį. Kai kurie neuromokslininkai, psichologai neigia kolektyvinės sąmonės buvimą. Ką jiems galėtumėte atsakyti?
– Taip, dauguma neuromokslininkų išties atmeta kolektyvinės sąmonės ir panašių fenomenų egzistavimą. Tu gali pripažinti šią suvokimo formą, bet kaip ją tyrinėti? Moksliniais tyrimais ji neapčiuopiama, todėl reikia ieškoti kitokių prieigų ir pažinimo būdų.
Manau, kad yra kažkokia visatos jėga, kurianti gyvybę. Ta jėga gali turėti sąmonę, kurią aš vadinu kosmine sąmone. Keliose savo meno serijose esu ją nagrinėjęs. Kiekvienas esame savo likimo kalvis, bet bent jau mano gyvenime vyko daug įvykių, kurie buvo tarsi iš anksto numatyti. Gyvybės atsiradimas – tikra paslaptis. Sunku patikėti, kad tokie sudėtingi organizmai, kaip mes ir mūsų smegenys, tiesiog išsivystė dėl atsitiktinių įvykių. Toks požiūris – mokslinė arogancija. Gyvybė yra kur kas daugiau, tai nesuvokiama mįslė.
– Augote Kanadoje, didžiąją dalį gyvenimo praleidote Amerikoje, bet kūryboje aktualizuojate Lietuvos atmintį, lietuviškus kontekstus, puikiai kalbate lietuviškai. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Savo gyvenime ir kūryboje jaučiu ir liudiju savo daugiasluoksnę gyvenimiškąją patirtį: lietuvišką kilmę, Kanados švietimą ir auklėjimą, brendimo laikotarpį JAV. Visi šie dalykai neatskiriamai susipynę. Tačiau mano tėvai namie kalbėjo tiktai lietuviškai, drausdami vartoti anglų kalbą. Mano žmona yra iš Vilniaus, tad mes namie taip pat kalbame lietuviškai. Auginame dvi dukras. Abi puikiai supranta lietuviškai, vyresnioji ir kalba labai gerai, jaunesnei kiek sunkiau.
– Periodiškai lankotės Lietuvoje. Kokie įspūdžiai būna atvykus? Kaip per tą laiką, Jūsų akimis, pasikeitė Lietuvos neurologija ir menas?
– Lietuvoje pirmą kartą lankiausi 1989-aisiais. Turėjau galimybę pamatyti Sovietų Sąjungą pačioje jos proletarinėje šlovėje. Materialiai gyvenimas buvo itin ribotas ir varganas, tačiau stipriai jautėsi pakili žmonių dvasia ir energija. Dabar viskas labai pasikeitę. Po sovietmečio Lietuva tiek medicinoje, tiek dailėje pažengė labai toli. Neurologinė diagnostika ir gydymas visiškai atitinka šiuolaikinius standartus. Lietuvos menininkai eksponuoja savo darbus prestižiškiausiose parodose, festivaliuose, netgi laimi pirmąją vietą Venecijos bienalėje. Abiejose srityse pasiekimai išties įspūdingi.
– Išeivija Lietuvoje dažnai vertinama prieštaringai, iki šiol nepavyksta išspręsti emigracijos problemos, susiskaldymo. Gyvenate aplinkoje, kur visa tai įprasta, nors irgi kelia nemažai iššūkių. Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi?
– Esu emigracijos auka. Kai mano tėvai po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Toronte, jie neplanavo ten ilgai likti. Jie tikėjo, kad sąjungininkų pajėgos privers trauktis sovietus iš Rytų Europos ir Lietuva vėl bus laisva. Ketindami netrukus grįžti į Lietuvą, nemokė manęs angliškai, tad pradžioje nemokėjau nė žodžio. Iki šiol atsimenu pirmą dieną mokykloje kaip labai traumuojantį įvykį. Aš klykiau, verkiau ir maldavau grįžti namo. Paskui tėvai nupirko televizorių ir aš mokiausi anglų kalbos iš laidelių vaikams „Howdy Doody“. Mano vaikystę lydėjo paranojiškos nuotaikos. JAV plito propagandiškos McCarthy kalbos, tad mano tėvai buvo įsitikinę, kad mūsų kanadiečiai kaimynai yra komunistai. Man buvo draudžiama žaisti su vaikais lauke, turėjau likti namie ir žaisti su sese. Toks suvaržymas tęsėsi iki ketvirtos klasės, todėl mano ankstyvieji socialiniai įgūdžiai buvo labai riboti.
Mes gyvenome imigrantų kaimynystėje, daugiausia atvykėlių iš Maltos. Mūsų šeimos finansinė padėtis buvo labai sunki. Tėvas dirbo dviejose darbovietėse visu etatu. Mama ėmėsi siuvimo darbų namuose. Su seserimi ir tėvais gyvenome dviejuose kambariuose pirmame aukšte. Antras aukštas ir palėpė buvo išnuomoti. Taupėme maistą, kentėjau nuo baltymų trūkumo. Nereikia nei Afrikos, nepriteklių, skurdą savo kailiu patyriau Kanadoje. Žinoma, trūko pinigų ir žaislams. Bet vaikui juk būtina žaisti. Tad nusileisdavau į rūsį, susirasdavau visokių išmestų medžiagų ir pats sau pasidarydavau žaislų. Taigi ką dar galiu pasakyti apie emigraciją? Tikiuosi, kad kitiems nereikės patirti to, ką aš patyriau.
– Kuo dabar užsiimate? Kokios naujausios Jūsų kūrybinės idėjos ir planai?
– Kaip ir visuomet, toliau tyrinėju mąstymo ir sąmonės galimybes. Kol kas nenoriu minėti jokių konkrečių vykdomų projektų detalių, nes dažniausiai pradžioje jie nesėkmingi, kol ilgame ieškojimo kelyje surandu man patinkančią idėją ir būdą ją realizuoti. Nesėkmingų projektų skaičius gerokai pranoksta sėkmingus.
– Ko palinkėtumėte „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams ir parodos lankytojams?
– Visiems linkiu geros sveikatos ir kad ateinantys nauji metai būtų laimingi.

Paskutinė lapkričio savaitė buvo karšta įvairių įspūdžių. Pirmiausia – Kirilo Glušajevo, tuminiečio, Mažajame teatre režisuota Arthuro Millerio „Aš nieko neatsimenu“, pjesė dviem aktoriams; šio autoriaus veikalai XX amžiaus viduryje buvo labai populiarūs Amerikos ir Europos scenose, ne kartą statyti ir Lietuvos teatre; iki šiol iš mano atminties neišdilo Millerio „Kaina“ su Stepu Jukna ir „Komivojažieriaus mirtis“ su Alfonsu Radzevičiumi Vilniaus akademiniame dramos teatre, taip pat ir su Donatu Banioniu Panevėžio dramos teatro scenoje. Kaip ir daugelyje šio talentingo, žmogų ir jį supantį laiką itin jaučiančio autoriaus pjesių, aptariamoje vienaveiksmėje iškyla reljefiški, prieštaringi dviejų senyvų, niekam nebereikalingų žmonių charakteriai, iš skirtingų pozicijų čia svarstomas egzistencinis gyvenimo prasmės klausimas. Leo ir Leonora – susieti vienatvės ir praeities (Leo buvo mirusio Leonoros vyro draugas). Gintarė Latvėnaitė ir Gediminas Girdvainis – abu sukuria įdomius vaidmenis: susitelkusį į savo primityvią buitį, užsispyrusį ir jau susitaikiusį su aplinkybėmis Leo ir ekspresyvią maištautoją su taurele rankoje Leonorą. Jos desperatiškas šokis kulminacijoje savo prasme galėtų prilygti Noros tarantelai! Bet didelis aktorių amžiaus skirtumas neleidžia patikėti, pasinerti į personažų santykių niuansus, nors režisierius spektaklio pradžioje ant perregimos uždangos ir parašo, kad matysime Leo, tarsi prisimenantį prieš daug metų vykusius įvykius. Trukdė ir tai, kad Girdvainio tariamo teksto visiškai nesigirdėjo, aktorius kalbėjo sau. Turiu klausimą ir scenografui Mariui Jacovskiui: kaip čia aktoriai valgo tikras žalias salotas, o viena scenovaizdžio dalis scenos kairėje – sąlygiška (pilka lentyna su pilka įvairių formų keramika, beje, puikiai atrodanti programėlės nuotraukoje), kodėl viršelyje matom klaikius natūralistinius veidus ir šriftą, į kurį neįmanoma žiūrėti?
Ir galvoji sau, kodėl tai viename, tai kitame reginyje į sceną skirtingais pavidalais nesivaržydamas braunasi mėgėjiškumas? Antai viena Kauno mažojo teatro aktorė per radiją gyrėsi, kad dabar scenos kalbos lavinti nereikią, nes yra visokios technikos, mikrofonų ant vaidinančiųjų kūnų, kad žiūrovai girdėtų. O kaip tada meninės raiškos klausimai, kalbos stiliaus dalykai? Juk negali poetinės dramos teksto kalbėti tokiu pat būdu kaip prozinės, buitinės.

Parodą Nacionalinėje dailės galerijoje galėtum pavadinti Augustino Savicko gyvenimo sodu. Marina Cvetajeva kadaise rašė:

Už tuos siaubus,
Kol aš gyva,
Te sodas bus
Man atgaiva.

Tai ir Savicko jubiliejinė paroda, sodas – lyg atgaiva tiems, kurie nori atitrūkti nuo kasdienybės ir gali meno kūriniu džiaugtis, jį jausti. Čia nėra melo, apgaulės, noro nustebinti ar įsiteikti. Viskas tikra ir prasminga. Gamtos ir žmogaus ryšio atspindžiai ir apmąstymai. Prie kiekvieno paveikslo norisi pabūti kartu su dailininku, išgyvenančiu savo gyvenimo dramą ar vilčių kupiną pavasarį (daugybė jo variacijų), suvokti jo piešiamus ar tapomus portretus, jaudinančius, savitus darbus žydų ir bibline tematika, vis iš praeities išnyrantį liūdną motinos veidą, ranka prirašytus bloknotus su piešiniais (juk Savickas rašė ir knygas – apie Lietuvos dailę ir memuarus). Kadaise man buvo įdomu pasvarstyti kelią nuo dailininko eskizo iki scenovaizdžio, o čia matau skleidžiantis kelią nuo lengvai užmesto eskizo iki užbaigtos drobės. Intensyvus ir ekspresyvus gyvybės buvimas drobėse jaudina, darbai atrodo atviri ir kartu paslaptingi; į juos žiūrėdamas, lyg seki dailininko minčių eigą, suvoki kūrybos procesą, tikrą komponavimo, tapymo, potėpio malonumą. Net nesvarbu, kas tapoma. Yra tapyba. Nors nemažai darbų jau buvo matyta bendrose ir individualiose Savicko parodose, šioje plačioje ir turtingoje ekspozicijoje jie skamba kitaip, atsiveria naujomis prasmėmis. Daug yra ir nematytų paskutinių metų drobių.
Teko laimė su Augustinu Savicku būti pažįstamai, net kurį laiką kartu dirbti Istorijos instituto Menotyros skyriuje, susitikti parodose, bet labiausiai įsiminė vienas vakaras, kai jis užėjęs aplankyti Jadvygos Bulotienės Antakalnyje rado nedidelę moterų kompaniją ir, kiek apšilęs, su jam būdingu humoru, be perstojo improvizuodamas, papasakojo savo gyvenimo istoriją… Tikriau, gan pikantiškas jos ištraukas. Atsimenu dar ir atsisveikinant Olandų laidojimo rūmuose jo lengvą, grakščią plaštaką, besiilsinčią ant krūtinės.

Lapkričio 22-oji buvo ypatinga diena. Visą dieną Vilniuje vyko didingas mirties teatras – iškilmingas, orus ir jaudinantis. Teatras – tobulai surežisuotas, prasmingas ir estetiškas. Buvo laidojami 1863 metų sukilėliai, tikriau, jų kauleliai, per stebuklą atrasti Gedimino kalne. Laidojami mažuose, dailiuose mediniuose tarsi vaikiškuose karsteliuose. Plaikstėsi lietuvių, lenkų, baltarusių vėliavos. Visi praeitį menantys atsisveikinimo ir palydų ritualai – mišios Katedroje, tautas suartinančios valstybių vadovų kalbos, pėsčiųjų eisena nuo Katedros iki Rasų kapinių – viskas veikė tiksliai, švariai. Net nesitikėjo, kad tai įmanoma Lietuvoje.
O vakare mirties teatro įspūdžius pratęsiau žiūrėdama Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Valstybinės laidotuvės“. Iki šiol atsimenu Stalino ligos dienas, kai mieste kas kelias valandas buvo iškabinami blankūs popieriniai biuleteniai, informuojantys apie Vado būseną. Visi juos baugiai skaitė, o kovo 5-osios rytą buvo pranešta apie mirtį; po poros dienų mūsų mokyklą nuvarė į mitingą aikštelėje priešais anuometinį univermagą Stalino (Gedimino) prospekte. Smulkiau apie tai, kas vyko aplink mane, penkiolikmetę, esu rašiusi savo „Atminties salose“. O filmas, labai ilgas ir tarsi monotoniškas, įdomus tuo, kad kiekybė čia virto kokybe; gedulo mitingų kadrai iš įvairiausių Sovietų Sąjungos miestų parodo įvykio mastą, o atskiros situacijos – pavyzdžiui, nepanešami didžiuliai vainikai, jų kalnai, atsisveikinimo valandomis mirusįjį drebančiom rankom piešiantys dailininkai (o kas, jeigu išeis nepanašus?!), ant krovininio krano iškeltas‚ dangumi „plaukiantis“ Stalino portretas, mauzoliejaus tribūna, kurioje susirenka tokie kaip Molotovas, Berija, Suslovas (didis Lietuvos „globėjas“) ir kiti valdžios šulai, apsimetėliai, netrukus išduosiantys savo garbinamą Vadą, – Stalino sistemos bruožus. Po trejų metų Chruščiovas suvažiavime rėš savo kalbą, demaskuojančią Stalino kultą. Kai kam filmas pasirodė nuobodus, kai kas iš salės išėjo. Mat reikia orientuotis istorijoje, tada kitaip žiūri, kitką matai.

Eimunto Nekrošiaus atminimo savaitė atrodė ilga ir nelengva. Jo dar „gyvi“ spektakliai, susitikimai su aktoriais, vaidinusiais jo spektakliuose, filmai apie jį, paroda Nacionalinėje dailės galerijoje ir ten pat – visus galus suvesti turėjusi tarptautinė teatrologų konferencija. Atrodė, kad ir jis pats buvo kažkur tarp mūsų: žiūrėjo iš monitoriaus teatro fojė, stebėjo nuo scenos, pasislėpęs už vieno ar kito personažo ar įsikūnijęs kokiame nors jo sumanytame objekte (pavyzdžiui, mediniuose veltiniuose „Borise Godunove“). Bet aš manau, kad jokia konferencija jokių galų suvesti negali, nes svarbiausia turbūt yra tai, ką jis, kaip kūrėjas, pasėjo, kas liko Lietuvos teatre iš jo teatro, kas liko kiekviename iš mūsų, liudininkų (apie tai gan įdomiai kalbėjo Oskaras Koršunovas). Įdomių minčių pažėrė mūsiškiai teatrologai (-ės) ir užsienio svečiai. Tikiuosi, visi pranešimai bus išspausdinti ar suguls į kokią nors dar kartą Nekrošiui skirtą knygą.
Žiūrėjau kelis spektaklius ir stengiausi pati sau atsakyti į daugybę kylančių klausimų, prieštaringų minčių ir dvejonių. Lengviausia pasakyti sakrališkąjį genijus ir ramiai nueiti į šalį. Bet kodėl pastarųjų dešimtmečių Nekrošiaus spektaklius žiūrėti būdavo taip sunku? Aišku, priežasčių gali būti daugybė. Bet gal todėl, kad režisierius be perstojo žiūrovams siunčia visokiausių ženklų, kodų, kurių mes kartais nepajėgūs iššifruoti (beje, ir tie kodai kartais labai subjektyvūs, tik pačiam režisieriui suvokiami); tarsi Morzės tekstai būtų siunčiami tos abėcėlės vos pramokusiam. O ir aktoriai, galvoju sau, ar visuomet suvokia tuos kodus? Ir toliau būtų galima apie daug ką samprotauti, aiškintis. Norėčiau tikėti, kad tai padarys jaunoji teatrologų karta, bet jie (daugiausia jos) nematė ankstesnių spektaklių, ištiso turtingiausio Nekrošiaus kūrybos dvidešimtmečio, kitaip tariant, jo paties teatro pamatų. Dvejoti verčia ir tai, kad iki šiol nėra išskleista Juozo Miltinio legenda, visuomet kėlusi daugybę klausimų. Juk pirmaisiais režisieriaus kūrybos dešimtmečiais nebuvo ar beveik nebuvo teatro kritikos, neliko straipsnių, recenzijų (išskyrus mėgėjiškas), neliko filmuotos medžiagos. Iš ko gi visa tai atgaminti?

Kartais gali iš profesinio instinkto visaip vartalioti žodžius ir frazes: kai kurie posakiai ima ir barkšteli kaip suskilusios puodynės šukės iš buitinės tekstų srovės, kiti sužiba senovinėm glazūrom ar subyra guruliais. Kasmet suklumpu už tokios season’s greetings šukės – lietuviškas „gražių švenčių“ dar taip beviltiškai neišmuša į tuštumą be jokių gairių.

„Sezoninis“ Paryžius pasitiko sutvarstyta, tvorom ir vielom užbarikaduota Dievo Motinos katedra, raudonom lempelėm ir vėliavėlėm plastančiais Eliziejaus Laukais, bjauria karusele ir muge Tiuilri sode nuo Rivoli gatvės pusės. Gretimos Šv. Roko bažnyčios, menančios ir karališką didybę, ir revoliucijos kulkas, langai kaip visad tamsūs. Aplink duris brazdinasi benamiai, kedena savo kartoninius čiužinius. Palipu laiptais ir aš, viduje niauri žiemos prieblanda, sunku įžvelgti meno turtus, tik koplyčios altoriuje šviečia balto marmuro Šventosios Šeimos su Kūdikėliu Jėzumi skulptūra. Gilumoj kažkas krebžda, vieniša figūra prie altoriaus tvarkosi, varto knygą, matyt, ruošiasi mišioms. Tačiau aš išeinu. Dar niekad nesu buvusi mišiose viena ir tikrai – menkai suprantu prancūziškai. Be to, kišenę plėšia magiškas bilietas: Léonard da Vinci. Į Luvrą, žinoma. Paslaptingasis italų genijus prieš 500 metų mirė Prancūzijoje, Ambuazo pilyje, pasak Vasari, menų globėjo Pranciškaus I glėbyje, tad daugiausia genijaus tapybos kūrinių turintis Luvras šia proga skyrė sau pagrindinį vaidmenį. Ilgai garsinta paroda sutampa su „šventiniu sezonu“.

Leonardo da Vinci. Iš studijinio eskizo „Madonai su kate“.
Apie 1478–1480

Greta mielų viename lape sutilpusių Leonardo da Vinci Mergelės su žaidžiančiu Kūdikiu eskizų yra tokia dailininko pastaba: „1478 metais pradėjau dvi Mergeles Marijas.“ Šie eskizai siejami su ankstyvosiomis jo „Madona Lita“, kūdikį maitinančia angeliško grožio Mergele Marija, ir „Madona Benua“, ši linksmutė kiek putlesnė Mergelė su Kūdikiu ant kelių paduoda jam kryželio pavidalo gėlytę. „Dvi Mergelės Marijos“ galbūt skambėtų kaip akibrokštas, bet Luvre be daugiskaitos neapsieisi, tiek čia jų: Cimabuės, Ghirlandaio, Lippi, Bellini, Botticelli, Donatello, Sansovino, Rembrandto, van Eycko, Riberos Marijos viena per kitą kelia, čiūčiuoja ir rodo mums savo šventą rubuilį Dievo Sūnų. Pasirodo, tuščiai niurzgiau: pakliuvau į Luvro Kalėdas. Juk Kalėdos pirmiausia apie Mariją – ji turėjo ne tik Kūdikį. Ji buvo gavusi pažadą, kuris netilpo ne tik tvartelyje, bet ir visame pasaulyje, bet tą naktį buvo tik jųdviejų su Juozapu laukimas, giminaitės Elzbietos permatymas – ir nerimas, kai kliaunamasi sapnais bei apreiškimais. Kur, jei ne prie jos, tą naktį toj sumaišty, tuose šešėliuose galėjo glaustis Dievo siųstasis naujagimis, apie kurio didybę tvirtai žinojo tik Motinos širdis?

Evangelistas Matas nė nesiima pasakoti Kalėdų istorijos. Žmogiškoj tikrovėj, istoriniame laike Jėzus ir visa, kas jis čia bus, – tą naktį dar ateitis. Ten stovi tik nėščia Marija, tik ji – Dangaus vartai, Sandoros skrynia. Per Kalėdas tokia aiški šių invokacijų prasmė, bet ir jas išmoksime daug vėliau. Ar girdėjo ji angelų chorus? Ar tikrai atėjo piemenys iš laukų su savo avimis? Mes nežinom. Bet džiaugsmu Kūdikiui užgimus galim neabejoti. Gal dėl to taip visuotinai užvaldė širdis vėliau, XIV a., radęsis švelnusis Madonos tipas, džiaugsmingos Motinos, rūpestingai glaudžiančios dažniausia nuogutėlį Kūdikį (dėl erezijų plitimo pabrėžiant jo Tikro Dievo ir Tikro Žmogaus prigimtį). Griežtai kanonizuotos Rytų tradicijos atstovai smerkė tokį vaizdavimą kaip nepagarbiai ir šventiems atvaizdams nederamai išpuoštą ir nusaldintą. Juk bizantiškos Madonos – tarsi iš medžio išdrožti griežti ženklai, kur su kiekvienu rankos mostu, apkabinimu, akių pakreipimu tarsi iš plytų statoma Marijos Dievo Gimdytojos dogma. Bet dauguma Luvro Mergelių Marijų kaip tik tokios – išsitaisiusios atlasais ir ploniausiais šilkais, spindinčiais akinamomis spalvomis, tarp prabangių žiedų, turtinguose interjeruose, apsuptos ir linksminamos dangiškos angelų muzikos. Nors kryžiaus ar vinies pavidalo žiedeliai, Marijos paduodami Kūdikiui, pranašauja jo kančią ant kryžiaus, intymios ir šventiškos „Kūdikio pristatymo“ akimirkos tai netemdo. Tai džiaugsmingoji Motinos su Kūdikiu valanda. Ir gal gerai, jei nors taip kai kas ją pamato.

Da Vinci minimos „dvi Mergelės Marijos“ – irgi iš tos meiliosios srovės, nutapytos ankstyvuoju Florencijos laikotarpiu. Bet su Mergelės jėga buvo lemta apsireikšti kitoms dviem jo Marijoms beveik vienoduose jo paveiksluose „Madona grotoje“. Šie veik 25 metų tarpo skiriami jau Milane sukurti altoriaus paveikslai per šias Kalėdas „valdė“ dvi Europos sostines – Paryžių ir Londoną: vienas (1483–1485) dailininko mirties metinėms skirtoje Luvro parodoje, kitas (1508) – išskirtinėje, moderniom technologijom paremtoje vieno paveikslo parodoje Nacionalinėje galerijoje. Prieš 7 metus abi „Madonos grotoje“ buvo susitikusios išsamiausioje iš kada nors surengtų da Vinci parodų Nacionalinėje galerijoje – dalykas, nepatirtas net paties Leonardo.

Daug iečių sulaužyta aiškinantis ir argumentuojant, kodėl 1483 m. Milano Didžiajai Šv. Pranciškaus bažnyčiai Nekaltojo Prasidėjimo brolijos užsakytas pirmasis „Madonos grotoje“ paveikslas, matyt, niekada nebuvo įkeltas į Giacomo Del Maino sukurtą auksuotą medinį altorių. Minima netesėtas paveikslo nutapymo terminas, netesėti ir finansiniai užsakovų įsipareigojimai, svarstoma, ar nebuvęs paveikslas atmestas dėl to, kad dailininkas nesilaikė nusakyto siužeto. Tikra viena: daugiau nei po 10 metų šis paveikslas išniro kaip Ludovico il Moro dovana dukterėčiai Biancai Sforzai tuoktuvių su imperatoriumi Maksimilianu proga. Šis pirmasis variantas dabar yra Luvre. Visgi brolija savo paveikslo laukė ir sulaukė tik 1508 m., po 25 metų. Deja, koplyčia su altoriumi sunaikinta 1576 m., o 1806 m. Napoleonas nugriovė ir pačią bažnyčią, pasidarydamas vietos kareivinėms. Antrasis variantas dabar yra Londono nacionalinėje galerijoje, o bandymas atkurti, kaip atrodė altorius ir paveikslas jame, yra viena įdomiausių Londono parodos dalių. Vėlyvasis paveikslas šiek tiek skiriasi nuo ankstyvojo, bet neseniai baigus restauruoti prasisklaidė įtarimai, neva jis didžia dalimi ne da Vinci, bet padėjėjų teptuko. Išvaduotas iš juoduojančių lakų luobo, jis pripažįstamas kaip da Vinci kūrinys, sąmoningai dailininko labiau pritaikytas skulptūrinių formų altoriui.

Ši paveikslų dvynių istorija intriguoja, o patys paveikslai atima amą. Sakyti, kad tai vieni garsiausių pasaulio dailės kūrinių, – tai sumenkinti susitikimo su jais stebuklą. Nežemiško švytėjimo ir grožio Marijos su dviem šventaisiais kūdikiais ir angelu figūros tamsioje grotoje su balzganuojančiais pro uolų dantis vandenimis ir ūkais nusėda atminties tinklainėje visiems laikams taip pat ryškiai, kaip sykį pamačius šį pasaulį joje lieka šviesa ir tamsa. Kitaip nei eskiziniuose piešiniuose, kai dailininkas ieškojo geriausios figūrų kompozicijos, šv. Jonas ir Jėzus čia nebežaidžia. Kūdikiai irgi įtraukti į plastišką ir iškilmingą choreografiją, kerinčią tobulu rankų ir kojų struktūros natūralizmu ir sykiu dar gotikos stiliaus grakštumu. Marija klūpi (kaip Nuolankumo Madona), apsiaustu apgaubusi (kaip Gailestingoji Madona) šalia priklaupusį ir Jėzų garbinantį šv. Joną. Kitą ranką lyg apsaugodama laiko virš Jėzaus galvos. Kūdikėlis Jėzus sėdi priešais Mariją su angelu (įvardijamu ir Gabrieliumi, ir Urieliu) ir pakelta rankyte laimina šv. Joną. Pirmajame paveiksle (Luvre) angelas išraiškingai pirštu rodo į šv. Joną (angelo gestas primena paties šv. Jono, kai šis rodo į Kristų Matthiaso Grünewaldo Izenheimo altoriuje), nors tarsi atsisukęs į žiūrovus žvelgia vidun tuo nenusakomu „žinančiu žvilgsniu“. Tamsi grota, geologiškai tiksliai pavaizduotos slūgsančios slidžios uolos bei keisto tvenkinėlio pakraštys apaugę tikroviškais ir sykiu simboliniais subtiliai nutapytais augalais. Tyrėjai darniu choru paaiškina, kaip genialusis dailininkas šviesokaita ir sfumato technika „panardina“ savo figūras į tikrą erdvę, kaip virtuoziškas anatomijos žinovas tobuloje renesansinėje perspektyvoje perteikia natūralius jų kūnų judesius. Jo figūras juntam kvėpuojant ir mąstant, jos pasitinka mūsų žvilgsnį ir į jį atsako iš aiškiai juntamos, nors visai nesuvokiama kaip, savo sielos gelmių.

Bet kokiu pasakojimu grįstas mįslingasis Jėzaus ir Jono susitikimas vaikystėje, lydimas Marijos ir angelo? Paveikslo ikonografija kebli ne tik šių dienų menotyrininkams, veikiausiai siužetas stebino ir amžininkus milaniečius, didžioji jų dauguma nebuvo girdėję apie Jėzaus gimimą oloje. Koplyčios altoriaus paveikslas turėjo būti skirtas Marijos Nekaltajam Prasidėjimui ir užsakytas praėjus vos dešimtmečiui, kai popiežius Sikstas IV dekretu įvedė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę (lig tol kitokiu pavidalu minėtą tik Rytų Bažnyčioje). Viduramžiais daug debatų sukėlusi ir pranciškonų teologų remta idėja, kad Jėzaus Motina negalėjo būti paliesta gimtosios nuodėmės ir buvo Dievo veikimu nuo jos apsaugota, tolesniais amžiais vis labiau įsitvirtino Bažnyčios mokyme, kol XIX a. buvo patvirtinta Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma.

Pagal sutartį dailininkas jau sukurtam medinių skulptūrų altoriui turėjo nutapyti centrinį paveikslą. XV a. šios temos naujumas ir faktas, kad kanoniniuose Biblijos tekstuose nėra tiesioginio šią dogmą paremiančio pasakojimo, suteikė jam laisvę kurti savo kompoziciją. Keistojo da Vinci paveikslo ikonografinis aiškinimas, galimi šaltiniai ir deriniai – klaidus kaip grotos įtrūkimų ir atsikišimų piešinys. Kad viskas būtų dar painiau, modernios technologijos parodė po restauruoto Londono paveikslo pigmentų sluoksniu glūdint gerokai kitokio piešinio kompozicijos paieškas. Tik šie atradimai vis tiek nepadeda suvokti esamo paveikslo kompozicijos, toks netikėtas da Vinci pasirinkimas šv. Joną priglausti prie Marijos, o Jėzų su angelu pasodinti priešais juos.

Tarp da Vinci kompozicijos šaltinių tyrėjai nurodo iš Apophthegmata Patrum atėjusius pasakojimus, vėliau sugulusius į Pseudobonaventūro „Meditacijas apie Kristaus gyvenimą“. Juos dailininkas sujungęs su scena iš anonimo parašyto „Šv. Jono Krikštytojo gyvenimo“. Šventoji Šeima grįždama iš Egipto sustoja poilsio uolų apsuptoje dykumoje, ten ir susitinka abu kūdikiai, ir Jėzus pranašauja būsimą Jono krikštą, savo kančią ir mirtį. Po šio pasakojimo Jonas pagarbinąs Jėzų, kaip ir vaizduojama paveiksle. Mergelė Marija tad globia Joną iš meilės kaip Sūnaus pranašą ir kaip tą kūdikį, kuris dar įsčiose paskatino Marijos giminaitę Elzbietą ištarti žodžius, bylojančius apie Mariją kaip Nekaltai Pradėtąją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42)

Kaip kitas galimas šaltinis minima apokrifinė Jokūbo protoevangelija, kitaip negu kanoninės, Jėzaus gimimą vaizduojanti oloje. „Akmens sienos“ minimos ir Giesmių giesmėje, ten pat ir psalmėse randami ir kiti simboliai. Tačiau kaip lėmusį vietos ir atmosferos pasirinkimą daugelis tyrėjų mini ir dailininko aprašytą potyrį vaikštinėjant po Toskanos ar Lombardijos apylinkes: čia jis rado didžiulę tamsią olą (caverna), ją pritūpęs apžiūrinėjo su baime ir sykiu troškimu pamatyti, „ar viduje nesama kokio nors nuostabaus dalyko“.

Baimė ir nuostaba – tai tikrai patirs žiūrovai. Pamirškime kartais banalokus linksmučių madonų šviesius kambarius, auksuotas nišas, minkštus kilimus ir audinius. Marijos, Jėzaus ir šv. Jono figūros įkūnija atperkamąją krikščionybės žinią tik per šią tobulai, su šventu įkvėpimu da Vinci pažintą ir nutapytą atšiaurią gamtą. Tamsi drėgna ola dunkso tarsi laikų pradžioje, o tolimasis planas, pro olos plyšį regimi vandenys ir ūkuose tirpstančios uolos primena Hieronymo Boscho „Žemiškųjų linksmybių sodo“ išorinę sąvarą su atmosferiniu „Pasaulio sukūrimu iki trečiosios dienos“. Viena idėjų apie Mergelę Mariją Nekaltai Pradėtąją – kad jos siela sukurta laikų pradžioje ir taip apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Bet „Madona grotoje“ aprėpia plačiau nei vien Nekaltąjį Prasidėjimą. Atperkamajam antrojo Adomo ir antrosios Ievos pašaukimui irgi tinka šis pirmykščio grožio, bet ne toks jaukus kaip Edeno sodas peizažas. O tvenkinėlis, pirmajame paveikslo plane skiriantis žiūrovą nuo dieviškųjų figūrų (sakralią erdvę „už laiko ar prieš laiką“ nuo pasaulio laike), galbūt čia blizga ne vien kaip būsimo Jėzaus krikšto Jono ranka užuomina. Tamsus jo vanduo ir nujaučiama grėsli gelmė – tarsi atsivėrusi anga į Šeolą, kur nužengiant šio veik pavojingai prie krašto sėdinčio Kūdikio laukia liūdnos mirusiųjų sielos.

Neįmanoma nepastebėti, kad pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia kurį laiką buvęs tarsi apleistas lėlių teatras (nors pagrindinė „Lėlės“ teatro erdvė remontuojama ir visi glaudžiasi Mažojoje salėje, o trupė daug gastroliuoja). Tiesa, stebina lėlininkai ne spektakliais (gal ir klystu tai sakydama, nes nemačiau nei Kauno, nei Klaipėdos lėlių teatrų spektaklių), o parodine veikla. Po grandiozinės lėlių teatro parodos „Arkos“ galerijoje 2018 m. gruodį, atspindėjusios Lietuvos lėlių teatro kelius, kelelius ir stambiausias sankryžas, atrodė, jau sunku ką ir besugalvoti, bet Rimo Driežio (tos parodos sumanytojo ir rengėjo) galva taip surėdyta, kad jis visuomet kupinas idėjų, todėl, radęs bendraminčių atsinaujinusiame Teatro, muzikos ir kino muziejuje, rengia parodą po parodos, rūpinasi lėlininkų palikimo išsaugojimu. Ir tikisi įkurti atskirą lėlių teatro muziejų! Esu tikra, kad bet kuriai kūrybos sričiai pakaktų vieno aistruolio, tikro situacijos ir medžiagos žinovo, trokštančio kitiems perteikti savo patirtį ir pažinimo džiaugsmą, – o tada visi abejingumo ledai tirpsta, atsiranda pritarėjų, visos durys atsiveria.

Gruodžio pradžioj Teatro, muzikos ir kino muziejuje atvėrus parodą „ХS /  studentų lėlių teatrai“ jau negali sakyti, kad lėlių teatro žanras apleistas. Parodoje laukė keletas netikėtumų: tai išsaugotos ir restauruotos įvairių kartų dailininkų / studentų lėlės – Emilijos Liobytės-Vilutienės ir jos kolegų lėlės iš pokario Dailės instituto, Vitalijaus Mazūro diplominio spektaklio „Molio Motiejukas“ lėlės, keli Jono Surkevičiaus eskizai ir Balio Lukošiaus lėlės „Eglei žalčių karalienei“ Kultūros ir švietimo technikume, Julijos Skuratovos diplominio spektaklio eskizai ir lėlės Antonijaus Pogorelskio pasakos „Juodoji višta, arba Požemio karalystė“ motyvais, Irmos Balakauskaitės, šiandien sėkmingai dirbančios Teatro, muzikos ir kino muziejuje, ir Vytauto Pakalnio diplominis darbas ir jųdviejų sukurto autorinio teatro „Ū“ epizodai. Daugelis darbų parodoje išradingai pateikti, ir, matydamas eskizus, lėles, filmukus, gali atkurti mintyse net patį spektaklį. Bet didžiausia staigmena ir maloniu išgyvenimu tapo čia atsidūręs Gintaro Varno su studentais sumanytas daugelio autorių kurtas „Šėpos“ teatras: džiugino ir pati viduramžiško teatro principu (Rojus, Žemė, Pragaras) suręsta trisluoksnė šėpa, ir visi jos „Revoliucijos lopšinių“ bei „Komunistinių nostalgijų“ veikėjai, pradedant Brazausku, Vaišvila, Ozolu, Prunskiene ir baigiant antagonistų Gorbačiovo ir Landsbergio lėlėmis. Būtent „Šėpos“ salėje visi – vaidinimo aktoriai, dailininkai, butaforai ir kiti pagalbininkai bei buvę žiūrovai – ilgiausiai užsibuvo prisimindami Sąjūdžio metą, išgyvenimus ir visokius su vaidinimu susijusius nuotykius.

O po kelių dienų, gruodžio 11-ąją, viršutinėje muziejaus salėje buvo atidaryta Vitalijaus Mazūro tapybos paroda. (Paroda, skirta Marcelijaus Martinaičio trilogijai su Mazūro scenografija, taip pat buvo čia surengta praėjusiais metais.) Stebint ryškius, įvairiom prasmėm iškalbingus dailininko darbus, atėjo į galvą visokių minčių. Anksčiau galvojau, kad tapyboje Vitalijus tarsi perfrazuoja savo lėlių teatrą, tapo į lėles panašius žmones, žaidžia lėlių teatrui būdingomis formomis. Bet šį kartą, nors ryšys su teatru neabejotinas, čia matyti dailininko darbai yra dar kažkas kita, siekia giliau, yra savaip provokatyvūs.

Galvoju, kad keisti tapybos ir piešinių personažai, tos savotiškos deformuotos galvos ir kūnai – tai lyg iš dailininko įnoringos vaizduotės kilęs kažkoks judančių kaukių teatras. O kas ta kaukė? Nuo seniausių laikų žmonės kūrė kaukes, jos leido jiems susisiekti ir palaikyti ryšį su mirusiųjų pasauliu. O lėlės kilmė taip pat susijusi su kauke, su jos ilgaamže transformacija. Taigi ir Mazūro darbai atrodo savaip susiję su tuo kitu pasauliu, kuris bus po mūsų… Jo personažai, žvelgdami į mus iš drobių, regis, moja mums, ironizuodami kviečia „pasižmonėti“ ten, po savo valdas. Štai minia raudonų figūrų ant apokaliptinio jūros kranto moja besileidžiančiai saulei, iš kito paveikslo į mus žiūri ir lyg artėja moteris-vėlė… Matyti dailininko namų, dirbtuvės aplinkoje, tie darbai man atrodė kitaip, o salės erdvėje įgijo mistinės prasmės. Skoningai organizuotoje ekspozicijoje ant atskiros pakylos buvo ir dar vienas itin įdomus, „mazūriškas“ eksponatas – čekiška knygutė vaikams „Krot v gorode“ („Kurmis mieste“, rusų kalba) su sovietinių laikų realistinėmis iliustracijomis, kurias dažname lape, kaip kokiame albume, Mazūras užpiešė ar užtapė skaisčiaspalvėmis kompozicijomis, portretais, kartu gan agresyviai išreikšdamas savo santykį su tuo primityviu realizmu. Su šiuo eksponatu po pažasčia, regis, tik ir eitum į mokyklą, pas mokinius ir mokytojus skaityti edukologinės paskaitėlės apie tai, kokių metamorfozių būna dailėje.

Gruodžiui baigiantis Vytauto Kasiulio muziejuje atidaryta Vlado Žiliaus tapybos ant popieriaus paroda. Laisvo žmogaus jausmų raiška. Laisvė skleidžiasi ir kompozicijoje, ir kolorite, ir pačioje tapybos manieroje. Daugelis darbų nutapyta 1991–1996 m. Mažesnėje salėje iškabinti Vlado piešiniai byloja apie nepaprastai puikiai jo įvaldytą techniką ir pomėgį piešti. Prisiminiau mūsų pažintį ir kelis apsilankymus dailininko dirbtuvėje ir namuose. Man labai patiko jo ankstyvi geometrinės abstrakcijos darbai. Kartą dirbtuvėje ilgai žiūrėjau į vieną darbą ir pasakiau jam, kad gaila, jog jam neleidžia daryti parodos, parodyti darbus žmonėms. Tada jis man pasiūlė vieną iš darbų neštis namo, jeigu jau taip patinka. Darbą – baltos ir juodos spalvų sidabrinę abstrakciją (primenančią Kazio Varnelio darbus) – jis skolinąs: „Tavo namai – judri vietelė, užeina įvairių žmonių, tegu ir jie pamato. O kai tau nusibos – grąžinsi. Paimsi kitą.“ Apsidžiaugiau, išsikviečiau taksi ir nusivežiau nemažą drobę namo! Deja, kito skolintis jau neteko, nes Vladas susipažino su tokia dailia žydaite Ida ir netrukus jie išsiruošė į Ameriką. Nežinau, ar tos vedybos buvo fiktyvios, ar tikros, bet Amerikoje jie gyveno kartu iki pat Idos mirties. O skolintą darbą aš jam spėjau grąžinti.

Parodoje, stende, kur aprašoma Žiliaus biografija, liko nepaminėta, kad prieš Dailės institutą jis mokėsi ir Telšių meno mokykloje. O aš tai žinau, nes Vladas ten turėjo puikų mokytoją, piešėją Petrą Liukpetrį, kurį labai vertino, o mūsų namuose pamatęs jo pieštą mano portretą iš karto atpažino iš preciziško braižo… Kad išėjo gerą piešimo mokyklą, matosi ir iš jo paties piešinių, kurie parodoje eksponuojami atskiroje saliukėje.

Metų pabaiga taip susiklostė, kad šv. Kalėdų švęsti išskridau į Barseloną. Visi sakė, kad Ispanijoje, tokioje katalikiškoje šalyje, Kalėdos tikriausiai bus labai įspūdingos, „blizgančios“. Bet – nieko panašaus, jokių išorinių šventės požymių. Perėjęs visą Ramblą, panašią į mūsų Laisvės alėją, kurioje gali pastovėti ant grindinyje įmontuotos Miró mozaikos, nueini iki jūros, įspūdingos uosto zonos. Tik ten ir matėm iš metalo dalių sukonstruotą aukštą eglę. Bet kitą dieną šventiška nuotaika apgaubė nuostabiajame XIX a. vidurio operos teatre „Liceu“: klausėmės jautriai vaikams adaptuotos Mozarto „Užburtosios fleitos“. Painaus siužeto opera buvo kažkaip suglausta, geometrizuotais ryškiais kostiumais apvilkti solistai jautriai bendravo ir su vaikų bei tėvelių pilna sale, ir su čia pat scenoje sėdinčiais pianistu bei fleitininke. Nebuvo orkestro, opera virto kameriškesnių ansamblių su instrumentalistais vėriniu.

Man pasisekė, kad mokykloje turėjau gerą rusų literatūros mokytoją – įžymiąją Rozą Glinterščik (vėliau ji tapo kone disidente), kurią dar atsimena ir vėlesnių kartų Vilniaus mokiniai. Pavyzdžiui, iš Lietuvos kilęs žinomas režisierius Kama Ginkas. Jos pateikiamas Majakovskis stalininėje mokykloje, kokia tada ir buvo Salomėjos Nėries mokykla, nebuvo vien sovietinės valstybės tribūnas, ji drįso apie jį pasakyti šiek tiek plačiau, praverti jo sielą. Pamenu, kaip buvau jos pagirta už rašinį, skirtą poemai apie Leniną, kuriame aprašiau mano pačios vaikystėje matytą ilgiausią eilę į mauzoliejų.

O studijuojant Maskvoje ir vėliau teko skaityti įvairios literatūros apie poetą, matyti daug jo įžymiųjų pjesių – „Misterija Buf“, „Blakė“, „Pirtis“ – pastatymų. Puikių ir visiškai nevykusių. Vienas geriausių buvo Povilo Gaidžio „Pirtis“ (1970) Klaipėdoje. Mačiau gastrolinį spektaklį Vilniuje, kai iš pirmos eilės kilo ir bėgo teatro taikiklyje pasijutusi valdžia. Bet buvo tokie laikai, kad netrukus taikiklyje atsidūrė pats teatras: iškviestas į partijos CK Gaidys buvo tardomas, kaltinamas neleistinomis aktorių improvizacijomis, priverstas įrodinėti, kad aktoriai sakė tik autentišką Majakovskio tekstą; o jo spektaklis buvo tai draudžiamas, tai vėl rodomas…

Ir šiandien Majakovskio taikiklyje atsidurtų ne vienas mūsų laikų „herojus“ ir jo aplinka. Todėl suprantu Joną Vaitkų, nuo seno mėgstantį karštą, aktyvų, atvirą ir skaudų dialogą su žiūrovais („Raudona ir ruda“, „Golgota“, „Stepančikovo dvaras“, „Eglutė pas Ivanovus“ ir kiti pastatymai įvairiuose teatruose), spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pamatu pasirinkusį Majakovskio jaunatvišką kūrinį. Jis pats kūrė sudėtingą teksto dėlionę, kurioje poemą komponavo su kitais Majakovskio kūriniais, regis, priglaudė ir italų futuristus. Natūralu, kad į Rusų dramos teatrą vėl atėjo rusų klasika, kad scenoje atsirado monumentalus, daugiabalsis spektaklis, kuriame veikia kone visa trupė… Žiūri ir tiki, kad teatras gyvena, gyvuoja, visuomet pilnas įvairaus plauko žiūrovų. (O pastatas, ypač teatro vidus, interjerai ir užkulisiai, yra galutinai nudrengti. Net teatro, kurį lenkai pastatė iš aukų, šimtmečiui neleista atsinaujinti ir tarptautinė konferencija vyko skurdžiame miesčioniškai kičiškai įrengtame bufete.)

Režisierius dirbo pasitelkęs įgyvendinant sumanymus jam ištikimą scenografą Joną Arčikauską ir ukrainietį kompozitorių ir vaizdo projekcijų autorių Oleksandrą Šymko bei choreografą Pavelą Fokiną. Kiekvienam iš jų, taip pat ir aktoriams, kiekviena Majakovskio eilutė žadina, atveria vaizduotę, provokuoja kūrybinę energiją, skatina improvizuoti. Maniau, kad spektaklis bus panašus į „Eglutę pas Ivanovus“, bet klydau. Mat vienas dalykas statyti specialiai scenai parašytą kūrinį, kitas – kurti scenarijų jungiant kitų autoriaus poetinių kūrinių fragmentus. Būtent spektaklio dramaturgijos pasigedau, nors sceninio veiksmo įvairovės, įvairių fortissimo ir įtampos čia tikrai netrūko. Pasigedau ir poeto lyriko atsivėrimo. Tad kodėl šūvis finale nesujaudina?

Majakovskį vaidino, o tikriau – jo eiles skaitė keturi aktoriai: Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis, Viačeslavas Lukjanovas ir Vladimiras Dorondovas. Visi skirtingo charakterio, stiprūs ir įtaigūs. Man suprantamiausias ir savo dvasia artimiausias pasirodė Krulikovskis, kuriam, jei neklystu, pirmoje dalyje atiteko kone visa poema „Debesis kelnėse“. Jis skaitė taip, lyg skaitytų savo eiles pats sau, pasitikrindamas, įsiklausydamas. Kartais kreipdamasis į publiką. (Girdėjau, kad spektakliai, itin retai vaidinami, skamba kaskart skirtingai, keičiasi akcentai ir net du aktoriai, taigi galiu klysti.)

Kai ilgojoje antroje dalyje tekstų atsiranda labai daug, kai jie pateikiami nepaprastai emocingai, patetiškai, pakeltu balsu – apima persisotinimo jausmas, savotiška monotonija (juo labiau kad po pirmos dalies nebuvo pertraukos). Kažkas gogoliška, velniška yra tame aktyvios aplinkos santykyje su spektaklio Herojumi. Minia jį girdi, mato, veikia, spaudžia, verčia ūmiai reaguoti. Reali ji čia ar tik poeto karščiuojančios sąmonės vizija? Arčikausko vaizduotė kuria kaukes, pastozinio grimo iškreiptus veidus, mįslingą butaforiją, fejerijos, cirko elementus (rausvi rutuliai su išpieštais tekstais ir raudonom lūpom minios veikėjams, kurie juos ridena lyg didelius biliardo kamuolius ar savo likimus). Minia puikiai juda, jaučia muziką. Spektaklyje daug erotiškumo, daug aktyvios raudonos spalvos, futuristinių, siurrealistinių elementų – kažkokie nuleipusių ausų, putlių lūpų muliažai, pusnuogiai kūnai.

Turiu prisipažinti, kad mačiau tik dalį spektaklio – iš ložės gilumos ne viską įžiūrėjau ir ne viską girdėjau. Užtat neblogai perpratau bendrą vaizdą. Teks žiūrėti dar kartą.

Spektaklio statytojai – režisierius Vaitkus ir scenografas Arčikauskas – yra pakviesti į Kijevo Lesios Ukrainkos teatrą statyti savo „Trylikto apaštalo…“ Tai labai įdomu. Juo labiau žinant, kad Majakovskis būtent Kijeve skaitė šią savo poemą. Tikiuosi, bus įmanoma balandį nuvykti į Ukrainą ir pamatyti jų spektaklį.

Manau, kad visoje Europoje nėra operos teatro, kurio aplinka atrodytų taip kaip mūsiškio. Juk opera – teatro karalienė! Iš dviejų pusių prie to pastato, kažkuo primenančio didžiulį krematoriumą, prisigrūdę automobilių. Nudėvėti, suirę ir visiškai neprižiūrimi aikštės plotai bado akis. Dar neseniai čia riedlentėm važinėta operos lankytojams skirtu mediniu nuolydžiu, nejaukiame praėjime iš pietų pusės dažnai valgyta, gerta ir šiukšlinta. O atokiau ant kalnelio po medžiais stovi vienišas (tik šuniukai su juo savaip draugauja) lietuvių operos pradininkas, pasaulinio garso tenoras ir stebisi: niekas jo nebepažįsta, žmonės klausia „Kas čia toks?“, bet teatro vadovybei nė į galvą neateina, kad reiktų solidžios lentelės matomoj vietoj su Kipro Petrausko ir skulptoriaus Gedimino Jokūbonio pavardėmis… Pernai pagaliau pradėtas teatro prieigų kapitalinis remontas: sutvarkytas „paradinis“ pakilimas, laiptų kaskados ir išvalytas užsikimšęs fontanas. Šone iš pietų pusės dalis plytų, paprastų ir rausvų dekoratyvinių, atnaujinta, o dalis neužbaigta; jau keli mėnesiai niekas nedirba, žioji aptverta duobė prie A. Vienuolio gatvės (trukdo judėjimui), nebaigtas šaligatvis leidžiantis į Vilniaus gatvės pusę ir t. t., ir t. t. Tais takais operos ir baleto artistai eina kurti meno. Teatro direktoriumi ir meno vadovu dėta, aš kiekvieną dieną skambinčiau ponui merui ir reikalaučiau tvarkos. Gyvenu A. Vienuolio gatvėje, visą tą betvarkę matau pro langą kiekvieną dieną. Stebiuosi.

Nuo pat pirmų gyvavimo dienų MO muziejus pelnė lankytojų dėmesį ir simpatijas. Įvairių kartų meno mėgėjai jį lanko ir jaučia dėkingumą jo įkūrėjams, mecenatams Danguolei ir Viktorui Butkams. Jau įvyko keletas parodų, veikia nuolatinė ekspozicija. Galima pailsėti skaitykloje, kur sukaupta nemažai meno knygų ir yra patogus fotelis knygą vartančiam. Apsilankiau neseniai pagarsėjusioje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Jos koncepciją kūrė keletas išmintingų, kūrybingų, visuomenei žinomų žmonių. Galvota apčiuopiamai parodyti, kokie mes buvome ir ką mums atnešė pirmasis laisvės dešimtmetis, kaip pakeitė mūsų gyvenimą, mąstymą. Nustebau, kad man vaikštant po tas prietemoj skendinčias sales, prigrūstas visokių rakandų, tarsi liudijančių „anos“ epochos gyvenimą, nebuvo įdomu. Man pasirodė, kad ekspozicija prastokai apšviesta, kiek chaotiška, neakcentuota, po kojom vyniojasi kažkokie laidai. Gal dar ir todėl, kad tie reperių kostiumai, seni batai, drabužiai, pirštinės, knygų lentynos ar stalčių turinys man mažiausiai kalba apie pokyčius. Tokių „eksponatų“ ir šiandien dar pilni žmonių namai. Arba štai mums rodomas vaizdo įrašas su Daktaro kompanija ir kitais banditais, bet mūsų leidyklos dabar ramiausiai leidžia Daktaro knygą, ir ji dar visai neseniai stovėjo „Vagos“ vitrinoje iškelta tarp skaitomiausių! O savaip panašūs į Daktarą tipai sėdi dabartiniame Seime. Man atrodo, kad svarbiausi pokyčiai įvyko kitoj sferoj, ten, kur plika akimi nesimato… Plieskėsi nauji kultūrinio gyvenimo židiniai, mokytasi būti laisviems – tų šviesos atspindžių parodoje ir trūksta. Pridursiu ir tai, kad pastarųjų metų polinkis viską iki dugno išaiškinti, edukologizuoti gali visiškai sunaikinti individualų, betarpišką, spontanišką meno suvokimą, tokį, kuris teikia tikrą malonumą.

Tik dabar „Meno forte“ pamačiau dar praeitų metų rudenį Birutės Mar sukurtą (ji čia ir inscenizacijos autorė, ir režisierė, ir aktorė) spektaklį „Buda palėpėje“ pagal amerikiečių rašytojos Julie Otsukos savito žanro kūrinį. Romanas „Buda palėpėje“ susideda iš mažyčių preciziškai parašytų skyrelių, tarsi noveliukių apie XX amžiaus japonų emigrantų likimus – apie jų darbus, nykią kasdienybę, bandymą įsikibti į svetimą krantą, prigyti. Nors pasakoja vienas asmuo, pasirinkta forma kalbėti už visus – mes dirbome, mes vežėmės, mes gimdėme, mus vertė ir t. t., ir t. t. Ta forma leido ir inscenizacijos autorei atsirinkti svarbiausius romano epizodus, išdidinti ir praplėsti paveikslą, pasakyti daugiau, nei ji pasakytų vienos moters likimu / pavyzdžiu. Tai ir leidžia anų emigrantų gyvenimus ir patirtis prilyginti dabartinių emigrantų kančių keliams, nors čia yra daug japoniško gyvenimo ir papročių savitumo.

Komponuodama scenoje savo monospektaklius Birutė visuomet stengiasi preciziškai atkurti aplinką, parinkti tipiškų ir sykiu emocinį krūvį kaupiančių detalių – tai gali būti dekoracijos fragmentai, kostiumai, rekvizitas, aksesuarai, garsai. Pasitelkdama sumanius bendraautorius (šį kartą jai talkino choreografė Sigita Mikalauskaitė, muziką kūrė ir parinko Antanas Kučinskas, o grojo Egidijus Ališauskas), minimalistinėmis priemonėmis siekia vaizdo, garso, judesio, spalvos autentikos, subtilios stilizacijos. Taip spektakliuose atsiranda kriauklės iš jos pačios kolekcijos, vėduoklės, skėčiai, skrybėlės ar muzikos instrumentai – daugybė visko. Su tais daiktais scenoje ji visuomet draugauja kaip su partneriais. Šį kartą vienintelė svarbi scenovaizdžio detalė – didelė balta saulė (japonų vėliavoje ji raudona), virstanti ekranu, kuriame matome truputį videomedžiagos, pavyzdžiui, gimusių vaikų nuotraukas, bėgančias išilgines laiškų motinai eilutes, į kalnus tremiamų japonų minios tragišką žygį…

Metus mokiusis japonų teatro Japonijoje, Birutė Mar stengiasi tą specifiką perteikti apgalvotu judesiu, eigastimi, kalbėsena, tariamo žodžio intonavimu, ypatingu santykiu su atributika – pavyzdžiui, su skėčiu ar vėduokle, kuri japonų teatre gali išreikšti daug prasmių, – ir vaizdą kuriančiomis mizanscenomis.

Jau kitą rytą po spektaklio įsigijau knygą, ją, palyginti nedidelę, su malonumu perskaičiau ir supratau, kad spektakliu nemažai pasakyta, bet jo finalinėse scenose, ko gero, stigo emigrantų dalios dramatizmo. Ši medžiaga prašyte prašosi realizuojama kino kalba.

Vieną gražią dieną netikėtai patekau į ligoninę, į Santaros klinikų neurologijos skyrių. Esu gydyta ne viename šių klinikų skyriuje; tvarkos požiūriu jie skiriasi, bet tokio nušiurimo ir apsileidimo kaip čia dar neteko matyti niekur. Esu iš medikų šeimos (jų buvo net septyni), tėvas, mikrobiologas, iš mažens mus švietė, aiškino ligų kilmę, gydymo būdus ir ypač daug dėmesio skyrė higienai. Taigi ir man atrodo, kad higiena yra labai svarbi medicinos ir visuomenės kultūros sritis, bet minėtame ligoninės skyriuje tie du dalykai visai nedera: atrodo, kad absoliučiai negalvojama nei apie personalo, nei apie ligonių patogumus, samdomos valytojos ateina nuo 9 iki 13 val., paskui kaupiasi įvairaus pobūdžio nešvara ir smarvė tualetuose, duše ir kitur. Palatos nevėdinamos. Maistas labai neskanus, patiekiamas plastmasiniuose induose (visa tai patinka tik sveikatos apsaugos ministrui  Aurelijui Verygai). Du skyriai naudojasi vienu dušu, į kurį baisu įeiti; gydytojai atskirų patogumų iš viso neturi. Jeigu nori nusimaudyti – tvarkykis pats; rankena, į kurią duše paslydęs galėtum įsikibti, tabaluoja į visas puses, nes iš dviejų varžtų laikosi tik vienas… Viešai giriamasi, kad Lietuva visiškai pasiruošusi grėsmingai epidemijai, bet kai neurologiniai ligoniai suserga tikru gripu, jų nėra net kur izoliuoti. Taigi palatoje visos su gripu apsirgusia močiute kvėpavome tuo pačiu oru… Tai kokie sąžinės „varžtai“ atsipalaidavo ligoninės vadovų galvose? Juk esam Europos šalis, įžymi Santara – pagrindinė sostinės ir visos Lietuvos klinika! Gėda!

Pati stebiuosi, kaip dar spėjau Rusų dramoj pamatyti jauno ir jau pagarsėjusio už Rusijos ribų dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniuką“. Pjesė įvairiais požiūriais įdomi. Jauti neabejingo, atsakingo už tai, kas aplink jį vyksta, autoriaus talentą, retą gebėjimą sujungti skirtingus žanrus, mažoje vaikų darželio „Sibiriačiok“ („Sibirietukas“) teritorijoje sukondensuoti žmonių tarpusavio santykių ir visos absurdiškos sistemos, kurią kaipmat atpažįstame, bruožus. Juk „kalnelis“ čia – hiperbolė, jis yra tai, ką pjesėje vaikams turėjo pastatyti, bet nepastatė darželio darbuotojai. Visai kaip sovietų valstybė žadėjo, bet nepastatė komunizmo. Satyra, ironija, komizmas, romantika ir absurdas – viskas joje telpa. O statyti mišraus žanro dramaturgiją yra sunkiausia. Režisierė Lera Surkova iš Rygos žavisi Žitkovskio „Kalniuku“, bet spektaklis dar „neištupėtas“, jame dar yra ką taisyti, derinti. Neproporcingai ilgas atrodo darželio auklėtojos Nastios svajonių šokis su auklėtiniu Ozodu, o šiaip abu aktoriai – Juliana Volodko ir Maksimas Tuchvatulinas – labai tikslūs. Greta jų išrikiuočiau ir dar kelias darželio darbuotojas – Zulfiją Faridovną (akt. Anžela Bizunovič) ir muzikos mokytoją (akt. Jekaterina Makarova). Dailininkės Giedrės Brazytės čia sugalvota nemažai įdomių dalykų – „Sibiriačioko“ išauklėti, „sušukuoti“ vaikai vaizduojami su baisiomis pilkomis „kolobokus“ primenančiomis kaukėmis, vaikus uzurpuojančios auklėtojos apvilktos utriruotais kostiumais ir pasipuošusios galvas didžiuliais kokošnikais lyg rusų pasakų karalaitės, vaizdą aktyvina kintantys fonai su Džiugo Katino videoprojekcijomis… Po šito spektaklio kyla mintis, kad gerai būtų Lietuvoje pastatyti Žitkovskį (nepainioti su Molière’u) išgarsinusį „Mizantropą“ ar dar kurį kitą jo veikalą.

Šiurpus įvykis su Nacionalinės premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte, kai buvo neįleista į prezidentūrą premijos atsiimti, pribloškė Lietuvos žmones. Užtemdė Vasario 16-osios šventę. Tokio dalyko juodžiausiame sapne nesusapnuosi! Šį įvykį vadindamas „klaida“ ar „nesusipratimu“ kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas dangstosi ir labai klysta. Žuvis pūva nuo galvos, sako liaudis ir lieka teisi, nes „valdančiųjų“ tyčiojimasis iš žmonių, jų žeminimas yra įsisenėjęs, niekaip neišgyvendinamas mūsų valdymo sistemos bruožas. Demokratija? Tą bruožą tolydžio pastebime ir patiriame tai šen, tai ten. Būtų galima išvardinti daugybę pavyzdžių, bet nenoriu nukrypti nuo šiandieninio įvykio. Atrodo, bręsta didžiulė pasipriešinimo neteisybei banga.

Gitas Markutis. Žalias kalnas. 2020

Kovo 6–29 dienomis Kauno pilyje veiks tapytojo Gito Markučio tapybos paroda „Kauno peizažas“.

Ši paroda skirta Kauno peizažui. Nemažo formato (daugiausia 120 × 80 cm) aliejinės tapybos paveiksluose – Kauno kraštovaizdis, vaizdingi peizažai: santaka prie Kauno pilies, pati legendinė Kauno pilis, Kauno marios, Laisvės alėja, Nemunas.

Ypač daug dėmesio tapytojas skiria vandens stichijai, konkrečiai – Nemuno upei, juosiančiai Kauno miestą („Ten, kur Neris įteka į Nemuną, I–II“, „Santaka“ ir kt.). Šiems paveikslams taip pat būdingas potėpių, linijų, formų ekspresyvumas, dinamiškumas, gal net muzikalumas, perteikiantis neramią vandens stichiją; taip pat į akis krinta ir baltų atspalvių gausa, pabrėžianti vandens gyvastingumą, gal net sakralumą.

Pačiame naujausiame paveiksle „Žalias kalnas“ autorius vaizduoja Žaliakalnio peizažą, visgi žavi ne aliuzijos į konkrečią vietovę, bet bendras įspūdis, pakilios nuotaikos pagava, melsvėjantys toliai su salotiniais žalumos (matyt, besprogstančio pavasario) tonais.

Daugiausia paveiksluose pavasarėjančio, baltai žydinčio Kauno vaizdų; itin daug baltos spalvos potėpių, kuriuos galima interpretuoti ir kaip žiedų, ir kaip sniego įvaizdį. Paveikslai iš tiesų skirti pavasariui, pavasarėjančiam Kaunui („Atgimimas“, „Miestas laukia pavasario“). Paveiksle „Atgimimas“ baltais subtiliais potėpiais sukuriama pakili sodų žydėjimo atmosfera. O pažvelgus į paveikslą „Miestas laukia atgimimo“ susidaro įspūdis, kad miestas dar tik laukia bundančio pavasario (rusvi medžių siluetai, baltuojantis ledas Nemune, sniegas).

Kas gi įkvėpė tapytoją parengti šią parodą? G. Markučio žodžiais, „norėtųsi, kad apie tą parodą, apie patį Kauną sužinotų ir Vilnius. Mažai juk bendrauja. Kartais Vilnius pamiršta Kauną. Kaunas – laikinoji sostinė. Antras pagal svarbą Lietuvos miestas.“

Taip pat susidaro įspūdis, kad tapytojui, tapančiam Kauno peizažą, kur kas svarbesnis yra gamtos, ypač vandens, gal net atmosferos reiškinių, o ne kultūros, šiuo atveju miesto architektūros, poetizavimas.

Nežinau ir nepajėgiu iki galo išsiaiškinti, kam kilo idėja siūlyti ar priimti teatrų pasiūlymą užsakinėti konkretiems kritikams recenzijas, o paskui ir remti „Menų faktūros“ redakciją, galėsiančią padidinti tų kritikų honorarus. Va tai tau! Skaitydama internete Scenos meno kritikų asociacijos narių diskusijas šia tema, pagalvojau, kad jau artėjam prie liepto galo: kad tau kritikas priklausytų nuo teatro ar nuo asociacijos, kurios narys yra, ar nuo „Menų faktūros“ tarpininkaujančių redaktorių! Kiek pamenu, kritika visuomet siekė laisvės ir nepriklausomybės nuo teatrų, nuo vadovaujančių redaktorių, nuo valdžios. O šiandien jau atsiranda dvejojančių ir net pritariančių tokiam begėdiškam pasiūlymui.

Teatro kritikų santykiai su jau minėtomis institucijomis visuomet buvo sudėtingi. Sovietmečiu kai kurie režisieriai kritikus skųsdavo Komunistų partijos Centro komitetui, ten ieškojo užtarimo! O tie mus „svarstydavo“, bausdavo drausdami rašyti apie vieną ar kitą teatrą, neleisdami dirbti savo profesijos srityje. Tai esu patyrusi savo kailiu. Itin aršūs čia buvo Henrikas Vancevičius ir Juozas Miltinis.

Atmintyje iškyla dar keli teatro ir kritiko santykių epizodai. Pamenu, „Lėlės“ teatre po vienos iš premjerų mane (tuo metu buvau šio teatro meno tarybos narė) pakvietė į vyrų grimo kambarį, kur buvo spontaniškai suruoštos kuklios vyriškos vaišės. Prie stalelio sėdėjo keli niūrūs aktoriai ir jų bičiulis, tada dar jaunas, o dabar jau žymus istorikas Alfredas Bumblauskas. Nuotaika buvo nekokia, aktoriai dejavo, kad teatras retai sulaukia kritikos atsiliepimų, kad visuomenė nežino, ką jie čia veikia ir pan. Tada Bumblauskas pasakė, kad reikia ne dejuoti, o tiesiog „nusipirkti“ kritiką (ir čia mostelėjo į mane) ir viskas būsią gerai. Dar atsimenu du atvejus, kai teatrų vadovų buvo įsakyta neįleisti manęs į teatrą; vieną kartą toks „parėdymas“ buvo duotas režisieriaus Miltinio, o kitą kartą Eimunto Nekrošiaus – tokių skirtingų žmonių! Deja, abu jie nepakentė kitokios nuomonės. Galbūt manė, kad, atkreipdamas dėmesį į kūrinio trūkumus, įžeidi ar paniekini patį režisierių kaip asmenį.

Vasario įspūdžius praturtino Nacionaliniame muziejuje įvykusi šventė – Eglės Gudaitytės-Kunčiuvienės ilgai rengtos knygos „Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“ pristatymas. Dviguba šventė, nes salė, į kurią susirinko Vilniaus šviesuomenė, buvo apglėbta kiek anksčiau atidarytos Algimanto Kunčiaus fotografijų ekspozicijos, atspindinčios ištisą XX a. antrosios pusės kultūrinio gyvenimo panoramą per pagrindinius jos veikėjus. Muzikų, dailininkų, literatų ir teatro kūrėjų įvairių metų portretai (ir net po kelis gamtoje, interjere, prie darbo) čia, atrodė, atgijo ir drauge su mumis stebėjo knygos pristatymo ceremoniją bei ekrane demonstruojamus Gudaičio darbus, sukūrė nepaprastą atmosferą. Kiekviena nuotrauka stebinčiajam – tarsi nelauktas pasimatymas su senais pažįstamais, bičiuliais, kurių daugelio tarp mūsų nebėra.

Dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė (ji ir išmintingos pratarmės autorė) pristatydama Gudaitytės knygą pavadino Gudaičio enciklopedija, pasakė, kad knygos objektas – pats dailininkas kaip asmuo, susijęs su tapybos istorija, pedagogika, teatru. Man labai patiko autorės pasirinktas būdas kalbėti apie dailininką chronologiškai pateikiant įvykius ir iliustruojant juos fotografijomis bei tuo metu sukurtais darbais nuo pat 1929 m. Įdomu palyginti knygoje pateiktus Paryžiaus studijų laikotarpio Gudaičio darbus su greta rodomais to meto paryžiečių André Deraino, Georges’o Rouault, Maurice’o Utrillo ir kitų darbais. Taip skaitytojas patenka į pačią dailininko gyvenimo tirštumą, drauge eina jo vingiuotais keliais, suvokia tolydžio kintančią aplinką ir būtinybę prie jos prisitaikyti ir iš to kylančias problemas. Apie tai byloja įvairūs dokumentai, dailininko atžvilgiu kritiškų Maskvos ir saviškių valdžios vyrų „pamokymų“ citatos.

Imponuoja autorės teksto paprastumas, objektyvumas ir atvirumas. Kiek čia visko! Keli šimtai jos rašytų puslapių apie tėvo gyvenimo ir kūrybos kelią, o kituose skyriuose – įvairių metų tekstai apie Gudaičio kūrybą, paties Gudaičio tekstai apie meno gyvenimą Lietuvoje ir mintys apie įvairius menininkus, kūrybą, tapybos mokymą ir savo paties kūrinius. Knygoje nėra neįdomių vietų – kiekvienas skyrius tyrinėja objektą vis kitu aspektu. Didžiuliame prisiminimų apie Gudaitį skyriuje daugiausia kalba jo kolegos ir buvę mokiniai. Kadangi knyga rengta daug metų, į prisiminimų skyrių patenka ir jau seniai anapusybėn išėjusiųjų tekstai. Kitame skyriuje – nemažas pluoštas laiškų, jo paties ir jam rašytų nuo 1929 iki 1988 m. Iš turtingo ir išsaugoto šeimos archyvo atkeliauja senų laikų laiškai ir nematytos fotografijos (pavyzdžiui, Viktoro Vizgirdos fotografuoti Žolinės atlaidai Beržore dar prieš karą). Tarp jų nemažai Algimanto Kunčiaus įspūdingai, kaip tikro metraštininko užfiksuotų Gudaičio gyvenimo akimirkų. Dažnas skyrius galėjo tapti atskira knyga. Koloritingas skyrius „Gudaitis šeimoje“, papildytas artimųjų prisiminimais, leidžia pažinti dailininką dar iš arčiau. Knygos pabaigoje yra skyrius „Testamentas“, kuriame matome ir patį dokumentą, ir aprašytą pagarsėjusią gėdingą testamento nevykdymo istoriją, kuri tebesitęsia…

Apskritai knygoje menininkas iškyla visu savo ūgiu kaip gyvas, artimas, atviras, maištingas ir išmintingas, nepraradęs žmogiško žavesio.

Su profesoriumi Gudaičiu buvau supažindinta savo tėvo Palangoje, nebaigtoje statyti Dvarionų viloje. Tą pavakarę Dvarionas su Gudaičiu pusiau įrengtame kabinete lošė kortomis. Mums pasirodžius, Gudaitis pasijuto nejaukiai, keliskart kostelėjo, sužėrė kortas ir netrukus atsisveikinęs išėjo. Tą pačią vasarą buvom sutikę jį ant tilto ir nusileidom prie jūros promenadai. Klausiausi jų ramaus ir atviro pokalbio. Man darė įspūdį charakteringas, lyg iš medžio išdrožtas įdegęs Gudaičio veidas. Dažnai sutikdavau jį ar jo žmoną Sofiją Kaštonų gatvėje, kur jie gyveno. Mano tėvas priklausė tai pačiai kartai ir bičiuliavosi su savo kartos žmonėmis, dažniausiai susitikdavo pas Dvarionus įvairiomis progomis ar parodų atidarymuose bei koncertuose. Sprendžiant iš prisiminimų knygoje apie Gudaitį, jis buvo panašus į mano tėvą: jiems viskas rūpėjo, rūpėjo studentų darbai, jų elgesys ir perspektyva, jie mokėjo patarti, padėti, atsiliepti ir mylėti. Vieną kartą, jau baigusi studijas, pasiprašiau pas profesorių pokalbio, norėjau pakalbėti apie scenografiją. Bet varžiausi, ir šneka pasisuko į kitą pusę – apie tapybą. Tada nežinojau, kad vėlesniais metais „Lietuvių teatro istorijoje“ man teks rašyti apie scenografiją, apie prieškario teatro dailininkus – Didžioką, Galdiką, Ušinską, Truikį, taip pat ir apie Gudaitį.

Po karo profesorius Gudaitis padovanojo mano tėvams 1942 m. tapytą nedidelį kaimo peizažą, kuriame prie niūraus raudonų plytų namo auga senas medis audrų nudraskyta viršūne, o pirmame plane sustatyti auksiniai rugių pėdai. Nepaisant nieko…

Žiemos pabaigoje Operos ir baleto teatre teko pamatyti lietuviškų baletų triptiką: Antano Jasenkos „Pradžioje nebuvo nieko“, Anatolijaus Šenderovo „Franceska Mann“ ir Marijos Paškevičiūtės „Dienos, minutės“. Nesu baleto tyrinėtoja, tik mylėtoja, kuriai kartais norisi matytą reginį pakomentuoti vienu ar kitu aspektu. Prisiminti epizodus iš praeities, palyginti. Šįkart – šiek tiek apie Šenderovo baletus.

Su Anatolijumi Šenderovu buvom pažįstami daug metų. Pamenu, kaip jo žmona Agnė Gregorauskaitė ir aš laukėm pasirodant pirmojo Anatolijaus baleto „Mergaitė ir mirtis“ (1982). Premjera pakerėjo ir muzika, ir ypač jaudinančiu Vijolės Parutytės-Mergaitės šokiu su puikiu partneriu Jurijumi Smoriginu, atlikusiu Mirties vaidmenį. Vijolė gerokai skyrėsi nuo kitų šokėjų – buvo atvira, ekspresyvi, itin plastiška ir įtaigi, nebijojusi reikštis ir moderniame šokyje. Kur kas menkesnį įspūdį man paliko po poros dešimtmečių pasirodęs Šenderovo baletas „Dezdemona“ (2005). Nors Anatolijus yra sakęs, kad savo baletą „pamato“ daug anksčiau, nei pasirodo spektaklis, ir tvirtino, kad „sušokti galima viską“, man pasirodė, kad spektaklyje nebuvo pasiektas tragiškasis Šekspyro dramos sluoksnis; bet ne dėl choreografijos, ne dėl šokėjų (juk šoko pati Eglė Špokaitė su talentingais partneriais!), o dėl to, kad Dezdemonos personažas, išplėštas iš dramos konteksto, pats savaime nėra įdomus. Įdomūs yra Jagas, Otelas, netgi Kasijus, o Dezdemona – lyg ir „tarnybinis“ personažas. Tokių personažų, aplink kuriuos sukasi veiksmas, bet jie patys yra tarsi pasyvūs, būta klasikinėje dramoje – kad ir Margarita Goethės „Fauste“. Teatleidžia man didieji tragikai!

O paskutinis Šenderovo baletas, atsiradęs jam jau sunkiai sergant, – „Franceska Mann“ mūsų Operos ir baleto teatro scenoje man pasirodė nesėkmingas dar dėl kitų priežasčių. Man atrodo, čia kaltas libretas, o gal ir choreografės sumanymas. Šenderovo balete pasakojama ne apie Franceskos gyvenimą, ne apie ją pačią, o rodomas tragiškas finalas: Lenkiją užėmę vokiečiai persekioja žydus, suima įžymią baleto solistę Franceską Mann. Tačiau mes jos nespėjame pažinti, pamilti, todėl ir jos, vedamos į dujų kamerą, trumpo gyvenimo tragiškas finalas nesukrečia. Mes žinom ir matom, kad kartais holokausto tema kūrėjui kyla iš vidinio poreikio kalbėti apie įvykusią tragediją, o kartais yra tarsi pareigos padiktuota. Tai ir rezultatai skirtingi.

O kodėl tada mes, kupini atjautos, stebėjome jau istorinį tapusį iš Raseinių į Vilnių teisybės ieškoti keliaujančių žydų vežimą spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Kodėl jų likimas spaudė gerklę? Todėl, kad režisierius Rimas Tuminas su savo bendražygiais bei puikiais aktoriais su meile kalbėjo apie žmones, kurie jiems rūpi. O tada rūpi ir mums, žiūrovams. Apie tai jau daug rašyta…

Vėl prisiminkim Anatolijaus posakį: „Sušokti galima viską.“ Bet šiuokart choreografės Editos Stundytės nei sumanymas, nei pats šokis nebuvo įdomus. Choreografijos požiūriu nepalyginamai išradingesnis ir prasmingesnis atrodė Martyno Rimeikio modernus ir šiuolaikiškas spektaklis „Dienos, minutės“. Čia įspūdį sustiprina ir skaidrus, skambantis Marijaus Jacovskio scenovaizdis.

Teatrų programėlėse vis aptinku keistų dalykų. Pavyzdžiui, tai dienai skirtame lapelyje su atlikėjais surašyti visi, tik kažkodėl kompozitorių pavardžių čia nematyti. Argi taip jau pasikeitė laikai, kad baleto pavadinimas ir choreografo vardas svarbiau už kompozitoriaus? Nėra pavardžių nei po artistų fotografijomis, nei po kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės įspūdingų kostiumų eskizais. Šių laikų dizaineriai „dėl grožio“ dažnai aukoja prasmę.

Vasario pabaigoje rytiečiai įžengė į Žiurkės metus pagal savo kalendorių. Mes jau taip pat priimam tokią tvarką. Taigi – Žiurkės metai. Pirmoji asociacija su Camus romanu „Maras“ ir šiurpiais įvykiais atokiame Alžyro miestelyje: ten žiurkės pranašavo marą! Ir būtent iš ten ateina žodžiai „epidemija“, „bakterija“, „karantinas“ ir net „karščiavimas“. Natūraliai kilo antroji asociacija su tobulai parašyta Puškino pjese „Puota maro metu“, kurioje žavi pasipriešinimas užgriuvusiai žudančiai bėdai, linksmybė ant bedugnės krašto ir tragiškas Vilties / Nevilties išgyvenimas.

           Есть упоение в бою,

           И бездны мрачной на краю,

           И в разъяренном океане,

           Средь грозных волн и бурной тьмы,

           И в аравийском урагане,

           И в дуновении чумы!

Lietuvoje paskelbtas karantinas daug ką pakeitė mūsų gyvenime ir įprastinėje aplinkoje. Laikas ėmė judėti daug lėčiau ir ramiau. Ne skubėti, ne bėgti, o sustoti ir susikaupti. Sąlygiškai ramiau, nes viduje kirba užspeistas nerimas. Kuo tą nerimą gesinti? Jeigu turi galimybę dirbti – dirbk. Kinta kontekstas – kinta mintys. Vieni dalykai tampa netikėtai aktualūs, kiti, anksčiau buvę svarbūs, – blanksta. Stebėk savo namus – kiek čia nereikalingo!! Pasikeitė net sapnai. Sapnuoji, kad lėtai eini bundančio miško takeliu. Toks paprastas gamtos ilgesio sapnas… Pokalbiai telefonu vienodėja, nes sumažėjo įspūdžių: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, „Ar pas jus irgi buvo kruša?“, „Ar matai praeivių gatvėje?“, „Ar girdėjai eilinę Verygos nesąmonę?“, „O ar dar galima išsiųsti laišką, siuntinį?“, „Jaučiu visokius koronos simptomus, tik temperatūros neturiu…“, „Skauda dantį, ypač naktimis…“, „Dantį?!“, „Ar žiūri Fellini penktadieniais?“, „Daktarų kaip gaila!“, „O kur galima paaukoti pinigų?“, „Girdėjai, kiek Landsbergis paaukojo?!“, „O aš tik du euru“ ir t. t., ir pan.

Džiaugiuosi, kad naudojuosi kompiuteriu ir turiu televizorių, kad yra radijas. Kitaip tariant – turiu kažkokį ryšį su pasauliu. Dėkinga esu gaivinantiems Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio „Modus“ pokalbiams su muzika apie muziką. Puiki jų laida, skirta Krzysztofui Pendereckiui. Seku kultūros laidas. Tik teatro per TV žiūrėti nenoriu – labai jau deformuotas vaizdas.

Paradoksalus sutapimas: minimas Federico Fellini šimt-metis ir turime galimybę per televiziją pamatyti keletą meistro filmų. Nežinau, ar daug buvo pasaulyje žmonių, gebėjusių šitaip stebėti, jausti, užuosti, mylėti ir kūryboje aprėpti gyvenimą. Ir būtent šitą gyvenimo meilės fontaną likimas nuleido mums karantino metu. Aišku, televizoriaus ekranas – tai ne kino teatro ekranas… Kitas mastelis, kita erdvė. Tačiau dabar žiūrimi filmai „Kelias“, „Kabirijos naktys“, „Amarkordas“ ar „Orkestro repeticija“ atveria dar kitas Fellini kūrinių mintis, nei pagaudavom jaunystėje. Žmogus kelyje, žmogus lietuje ar prie savo namų vartų pasiklydęs rūke, ir ta nenusakomo grožio moteris raudonu paltu, einanti tarp didžiulių sniego pusnių! O po valandėlės TV žinios, kuriose pranešama, kiek šimtų žmonių mirė per parą Italijoje, toje gyvybe trykštančioje Fellini Italijoje! Bet ir vėl su juoda ašara ant skruosto šypsodamasi eina Kabirija gyventi iš naujo! Ir tas bebaimis linksmuolis, teisybės ieškotojas, vėl eina lynu virš visų žioplių galvų!

Gyvuokim!

„Kino pavasariui“ įvykus, tačiau kitaip nei įprasta, norisi aptarti vieną asmeninį festivalio atradimą – filmą „Ugnis ateis“. Aktualios jautrumo aplinkai temos šiame režisieriaus Oliverio Laxės vizualiame pasakojime atskleidžiamos empatiškai ir be primestos didaktikos. Todėl išjungus ekraną norėjosi toliau panagrinėti žiūrint filmą kilusius asmeninės ir socialinės ekologijos klausimus.

Filme pasakojama apie lygtinai namo paleidžiamą Ama­dorą, kalėjusį už gaisro sukėlimą. Jis grįžta į gimtąjį kaimelį Galisijoje, kur rūpestinga mama Benedikta jį priima, tarsi nieko ypatingo nebūtų nutikę. Tačiau kaimelio bendruomenė piromano sugrįžimą vertina įtariai, baimė ir atstumas tebetvyro ore. Filme žiūrovas pamato vidinį Amadoro ir išorinį pasaulius. Jis myli aplinką, kurioje gyvena, rūpinasi ja ir yra ypač jautrus bei pastabus jos pokyčiams. Vis dėlto tyliam akmeninio veido Amadorui sunku parodyti meilę kitam žmogui. Jis vargiai gali pasakyti šiltesnį žodį savo mamai, o atsiradusi meilės žiežirba veterinarei, besirūpinančiai jų sergančia karve, sutrikdo bijantį užsidegti Amadorą.

Kino filmo „Ugnis ateis“ kadras

Istorija filme atskleidžiama minimaliais, bet esminiais dialogais bei estetišku operatoriaus Mauro Hercės darbu. Šis derinys įtaigiai atveria veikėjo Amadoro santykį su aplinka. Tarsi sekdama nekalbaus Amadoro žvilgsnį, kamera mums leidžia paklajoti po vešlų, sodriai žalią Galisijos kraštovaizdį. Filme spinduliuojanti meilė aplinkai nėra tik meninė fikcija. Šios kalnuotos vietovės yra ir filmo režisieriaus gimtinė. Vis dėlto jautrus Amadoro žvilgsnis neromantizuoja peizažo. Žvelgdamas į kertamą mišką ar remontuojamus namus turistams, jis tyliai kenčia viduje. Ekonominės kovos pėdsakai išduoda, jog aplinka, kurią jis taip myli, yra keičiama. Todėl nekalbus veikėjas dažniausiai prabyla apie šiuos skaudulius. Su motina stebėdamas miško tolius Amadoras atkreipia dėmesį, kad kraštui svetimi eukaliptai kenkia vietiniams augalams ir šie nudžiūsta. Kodėl vyksta tokia ekologinė kova? Ar įmanoma jos išvengti? O gal šis vietos bendruomenėje nerandančio žmogaus rūpinimasis aplinka tėra jį naikinanti obsesyvi paranoja?

Nors pasakojimo centre – Amadoro gyvenimas, filmo kūrėjai mums išskleidžia žymiai platesnį minčių žemėlapį. Vieno veikėjo likimas tampa ne tik asmenine, bet ir bendruomenės, o galiausiai viso miško istorija. Virš Galisijos kalnų pasirodžius gaisro dūmams, tampa aišku, jog ilgai gniaužti jausmai kaip ir miškas suliepsnojo. Tačiau ugnies nuojautai lydėjus nuo pat filmo pradžios šis gaisras neatrodo kaip dramatiškas ar netikėtas siužeto posūkis, o nutylėta užsidegimo priežastis filmą iš detektyvinių rebusų narpliojimo pakylėja į bendresnių klausimų lygmenį. Mums suteikiama galimybė atjausti visas puses ir pamėginti jas suprasti.

Toks kūrinio daugiaprasmiškumas ir atvirumas priminė psichoterapeuto ir avangardinio mąstytojo Felixo Guattari esė „Apie tris ekologijas“. Ekologinės krizės akivaizdoje autorius kalba apie poreikį kritiškiau žvelgti į savo mąstymo paradigmas ir veikimo kontekstus. Šių reiškinių jis nepriešina, bet mato bendresnės ekosistemos dalyvių sąveiką (mąstymas keičia aplinką – aplinka daro įtaką mąstymui). Siekdamas išvengti teorinio redukavimo, bet norėdamas sukurti terpę prasmingiems pokyčiams, autorius siūlo pasitelkti konceptualius ekosofijos ir ekologijos mąstymo įrankius. Pats Guattari ekologijos reikšmę skolinasi iš antropologo Gregory Batesono, kuriam mintys kaip ir sėklos yra tarsi gyvybinis potencialas, galintis išaugti į naujus organizmus, keičiančius mūsų aplinką. Tad ekologija* čia iškyla kaip platesnė santykių ir sąveikų nagrinėjimą įvardijanti sąvoka, o ne kaip gamtos mylėtojų rūpestis. Guattari skiria tris ekologijų lygmenis: aplinkos, socialinį ir asmeninį. Nagrinėdami jų sąveikas galime suprasti šiandieninio pasaulio kompleksiškumą, kai individualūs psichės klausimai susipina su socialiniais politikos ir globaliais aplinkosaugos iššūkiais.

Aptarti Guattari ekologijų registrai natūraliai atsiskleidžia ir filme „Ugnis ateis“. Jų svarstymas sukuria progą leistis į asmenines interpretacijas, kur galime išvengti determinizmo, bet kalbėti apie būtinus šiandieninius politinius pokyčius.

Akivaizdu, kad filmas pataiko į zeitgeist. Augant rūpesčiui dėl aplinkos ir klimato kaitos pradedame suprasti ir savo įtakos mastus. Tačiau platesnių visuomenės pokyčių reikalaujantys sprendimai dažniausiai atsilieka. Susidūrus su tokia socialine ar politine apatija, dažnai išgyvenama asmeninė frustracija. Kaimelio bendruomenės nepriimtas Amadoro kitoniškumas ir jo išstūmimas į paraštes primena mūsų pačių aplinkoje iškylančias šizoidiškumo apraiškas, kai, sureikšminus konkurenciją ir ekonominę vertę, skatinamas susvetimėjimas.

Tokie ekologijų kontekstai susipynę ir už filmo kadrų. Eukaliptai kaip egzotiški augalai iš Australijos į Europą buvo atvežti XVIII a. Pietų Europos ir ypač Pirėnų pusiasalio klimatas jiems labai palankus. Todėl eukaliptai čia greitai prigijo ir už parkų ar sodų ribų. XX a. buvo pradėtos steigti eukaliptų plantacijos, jose auginamų medžių mediena daugiausia naudojama gaminti popieriui. Po didžiulių gaisrų Pirėnų pusiasalyje 2017 m. kaip tik ir buvo atsigręžta į popieriaus pramonę. Skatindama ekstensyvų eukaliptų auginimą, ji kelia grėsmę vietinei ekosistemai. Vešlūs eukaliptai didelėmis šaknimis greitai surenka vandenį iš dirvos. Taip išsausindami biotopą, jie naikina miško įvairovę, o kupini degių eterinių aliejų, atsiradus menkiausiai žiežirbai, lengvai virsta liepsnojančiais fakelais.

Tačiau eukaliptai Pirėnų pusiasalyje aptarinėjami ne tik dažnėjančių gaisrų, bet ir socialinių pokyčių fone. Jau praėjusio amžiaus pabaigoje buvo susirūpinta, kad eukaliptų plantacijų verslas konkuruoja dėl vietos su tradiciniais vynuogių ir alyvuogių augintojais. Tuo labiau kad eukaliptų priežiūrai, kitaip nei senųjų medžių, reikia žymiai mažiau žmogiškųjų ir laiko resursų. Taigi šiame kontekste filme vaizduojamas miškas atsiveria kaip erdvė, kurioje vyksta ir yra matomi ekologiniai bei socialiniai pokyčiai.

Galiausiai filme tvyranti gaisro nuojauta išryškina ne tiek vieno veikėjo ar konkrečios medžių rūšies problemas, kiek visuomenėje egzistuojančias, bet slepiamas įtampas. Šioje šviesoje kitaip nuskamba ir Amadoro motinos žodžiai, ištarti žvelgiant į iškilusius virš kitų augalų eukaliptus: „Jeigu daro bloga kitiems, vadinasi, kenčia patys.“ Nors šiuos žodžius galima suprasti kaip tiesiogiai skirtus personifikuotiems invaziniams medžiams, bet galime nujausti, kad jie taip pat apibūdina už miško padegimą kalėjusio sūnaus ar konkuruojančios ir susvetimėjusios visuomenės būsenas. Psichiškai jautresni žmonės atsidūrę tokioje kenčiančioje aplinkoje linkę trauktis į socialinius užribius. Tačiau, priskirdama tai jų asmeninei bėdai ar nesėkmei, bendruomenė žaloja pati save ir stabdo reikalingą atsinaujinimą. Nejaugi pokytis įmanomas tik susidūrus su ugnimi?

Taigi nors filme gausu ekosofijos minčių, jos atskleidžiamos jautria ir universalia kalba, nesiūlant tik vienos objektyvios tiesos. Susiduriant su karštais globaliais ir vietiniais aplinkosaugos iššūkiais, toks ramus bei empatiškas gebėjimas pasakoti atgaivina tarsi vanduo.

Baltų mitologija ir istorija nėra lengva tema – tuo mane jau buvo įtikinę mitologo Norberto Vėliaus (1938–1996) darbai. Išlikę šaltiniai apie baltus nėra itin patikimi – ne tik dėl to, kad apie baltus rašė jų priešai. Iš jų kartais sunku nustatyti, apie kokių tautų papročius ir tikėjimus yra kalbama. Nepadeda ir tai, kad vėliau šaltiniai sudomino Renesanso autorius, šie, siekdami sudaryti didingesnį įspūdį, tyčia ar netyčia informaciją papildė savo fantazijomis. Todėl latvių brolių režisierių Laurio ir Raičio Abelių filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ (Baltu ciltis. Eiropas pēdējie pagāni) suintriguoja vien savo tema. Visgi palikusi kino salę ilgai negalėjau suprasti, ką manau apie šį filmą. Vėliau pradėjau svarstyti, kaip baltus būtų vaizdavę lietuviai, – kartais atrodydavo, kad lietuvio savimonė kai kuriuos dalykus būtų interpretavusi kiek kitaip.

Filmo „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ kadras

Nors „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ yra vienas iš Latvijos šimtmečio kino filmų sąrašo, jo pradžia būtų galima laikyti 2015 metų trumpametražį filmą apie kuršius, kuriame pasidalijama mūšių rekonstrukcijomis papildytais istorikų komentarais apie žymias šios baltų genties kovas. Rinkdami medžiagą apie kuršius, broliai režisieriai susidomėjo ir kitomis baltų gentimis. 2016 metais nufilmuoti dar du trumpametražiai filmai apie sėlius ir latgalius. Galiausiai gimė idėja sukurti ne tokios griežtos dokumentinės pasakojimo formos ilgametražį filmą. Istorikai liko konsultantais už ekrano: kuriant filmą, tartasi su Švedijos, Lietuvos (pavyzdžiui, Vykintu Vaitkevičiumi) bei Lenkijos istorikais ir archeologais. Paskutiniai filmo kadrai nufilmuoti 2018 metų kovą – trys mėnesiai prieš premjerą. Dėl pernelyg pasikeitusio kraštovaizdžio autoriai nusprendė filmuoti scenas labiau apleistose vietovėse, todėl Siguldoje esanti pilis filme tampa Ryga, galindų žemės filmuotos Latvijoje ir pan. Be iš Latvijos šimtmečio programos gauto finansavimo, filmą „Baltų gentys“ parėmė ir Lenkijos kino centras. Šiemet – po beveik dvejų metų – filmo premjera įvyko ir Lietuvoje.

„Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ mus nukelia į XIII amžių. Kaip „Kinoraksti.lv“ rašo latvių archeologas Artūras Tomsonas, toks laikmetis tikriausiai pasirinktas dėl minėtos šaltinių problemos – šiame amžiuje jų ima gausėti dėl pradėtų kryžiaus žygių į Baltijos pagonių žemes. Nors filmas dokumentinis, neapsieinama be asmeninės skandinavų pirklio Larso istorijos. Šis nuo pat pirmųjų akimirkų atsiskleidžia kaip tikras postmodernistinis istorijos herojus – skandinavą iš Gotlando norėtųsi matyti kaip užkietėjusį jūrų karį, o Larsas pirmuosiuose kadruose pasirodo kankinamas jūrligės. Filme Larso asmeninė kelionė susipina su dokumentinio filmo pasakotojo pateikiamais faktais apie baltų žemių istoriją. Taigi bandoma laviruoti tarp meninio ir dokumentinio filmo. Tai ne ką mažiau drąsus sprendimas nei filmo tema, nes kiekvienas žanras turi vidines gaires, kas jam pridera, kas jame leistina. Nors kino kūrėjas gali (o ir turi) sau leisti paeksperimentuoti, paprastai šias taisykles stengiamasi laužyti saikingai – kiekvienas žanras turi savo auditoriją, puoselėjančią gana nuspėjamus lūkesčius. Broliai režisieriai ryžtasi suderinti dokumentiką ir itin menišką – vizualų, kiek suasmenintą – pasakojimą.

Pirmieji baltai, su kuriais susipažįsta Larsas, yra prūsai. Čia prasideda ne tik pasakojimas apie baltų gentis, bet ir skandinavo vidiniai prieštaravimai: viena vertus, baltai jam nepasirodo tokie rūstūs ir necivilizuoti, kaip jis buvo perspėtas, kita vertus, neilgtrukus Larsas prisipažįsta esąs šokiruotas prūsiškos begėdystės, kuri pasireiškia dvasininko kankinimu bei nužudymu už, jo manymu, menką nusikaltimą – krikščioniškas pažiūras. Susidūręs su tokiais prūsais sutrinka ne tik Larsas – mano lietuviška savimonė taip pat kiek pasišiaušia. Čia iškyla gana specifinė problema – nors pasakojama apie gentis, iš šių genčių (nacionalizmo teorijos požiūriu – mažiau sudėtingų bendruomenių) save kildina dvi tautos – latviai ir lietuviai. Kaip dvi atskiros tautos, turinčios skirtingą savimonę, lietuviai ir latviai baltų gentis gali prisiminti kiek skirtingai. Su tokiu reiškiniu galima susidurti žiūrint latvių filmą apie baltų gentis – o ypač kai pasakojama apie prūsus. Mes, lietuviai, tarsi esame linkę prūsus prisiminti kaip demokratiškus, taikius kovoje prieš bendrą priešą kritusius brolius. Čia turėtume pabrėžti žodį „kritusius“ – „Baltų gentyse“ prūsai parodomi visai netikėtoje galios pozicijoje: dėl savo saugumo turi bijoti krikščionys, o ne baltai. Tokia pozicija lietuviui gali pasirodyti netikėta. Pagrindinio istorijos veikėjo pastebėjimai apie krikščionis gąsdinančius laukinius veikiausiai rezonuoja su tuo, kaip Lietuvos kine vaizduotas prūsų vadas Herkus Mantas. Pasak Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko, filmas „Herkus Mantas“ atiduoda duoklę sovietinei ideologijai, pavaizduodamas silpnesniųjų kovą prieš dominuojančią kryžiuočių „klasę“.

Lietuviui prūsas yra nuo skriaudėjo rankos kritęs (pabrėžkime šį žodį) brolis. Prūsų ir baltų kaip gąsdintojų ar net kenkėjų įvaizdis, bent mano žiniomis, kol kas nėra pernelyg plėtotas lietuvių mene (Klaipėdos universiteto istorikas Valdas Rakutis yra pažymėjęs, kad lietuviai apskritai gana mažai gilinasi į savo baltiškąją tapatybę – ši dažnai yra nusveriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos). Lietuviui įprasto prūso „Baltų gentyse“ visai nėra – juo labiau kai pasakojama iš skandinavo perspektyvos. Kita vertus, istorinė interpretacija taip pat skiriasi: bent jau akcentai sudedami kitokie. Pavyzdžiui, Gudavičius buvo atkreipęs dėmesį į prūsų polinkį spręsti bendruomenės problemas kartu, o lietuviams imponuodavęs vado autoritetas. „Baltų gentyse“ tokį bendruomeniškumą irgi galima įžvelgti – teisingumas vykdomas susirinkus ir mažiems, ir dideliems prūsų bendruomenės atstovams (nors paskutinį žodį vis tiek taria krivių krivaitis). Žanro požiūriu pirmajame epizode „kryžkelėje“ pasirinktas kelias nuveda į niekur. Ypač čia pralaimi dokumentinio filmo žanras. Tikriausiai apriboti asmeninės Larso istorijos, autoriai nesileido į pasakojimus apie pirmąjį užrašą baltų kalba, kuris buvęs prūsiškas, apie prūsų kovas, kryžiuočių lavintus prūsų kilminguosius ir vergovėn imtus prūsų vaikus, todėl prūsas žiūrovo atmintyje lieka kaip laukinės, atšiaurios genties atstovas.

Lankydamasis pas kitą prūsų gentį – galindus – Larsas susižavi daugpatystės pagundomis. Jam lankantis baltų gyvenvietėse, nesibodima pademonstruoti bet kokių papročių – nei jotvingių ožkos gerklės perrėžimo, nei medžių ir žmonių šventinimo gyvulio krauju. Kartais pateikimo stilius pernelyg tiesmukas ar net įkyriai atsikartojantis – filme bent kelis kartus parodomas medžio žievės rievėmis ar upeliu tekantis krikščionio kraujas. Su laiku Larsas šia aplinka stebisi vis mažiau. Baltų gyvenimo būdas jį ir gąsdina, ir intriguoja.

Atrodo, Larsas baltų vyrų karo reikalus stebi it mažas, nekaltas, šiek tiek nusigandęs vaikas, o baltų moterų nuogybes – it atsakyti už savo seksualinį smalsumą nesugebantis paauglys. Pamažu šis veikėjas man ima įkyrėti ir pradedu svarstyti, kodėl toks pasirinktas. Logiška – šaltiniai, kuriais rėmėsi autoriai (o jais tikrai remtasi: teko atpažinti Eiliuotojoje Livonijos kronikoje aprašomą būrimąsi iš kaulo), visada pateikia pašaliečio įspūdžius. Žvilgsnis iš šalies buvo reikalingas filmo dokumentiniams fragmentams. Tačiau Larso pasakojimas susipina su dokumentinio pasakotojo pastebėjimais: pavyzdžiui, Eiliuotosios Livonijos kronikos duomenys pateikiami pasakotojo, ne paties Larso. Toks supynimas kartais blaško. Žiūrovui nelengva vienu metu sekti tiek Larso kultūriniais patyrimais (gana varginančiais – žmogus tų laikų sąlygomis, apsuptas svetimšalių, nukeliauja nuo Rytprūsių pakrantės iki Lietuvos, tada nuo Lietuvos iki Latgalos, nuo Latgalos per Kuršą iki Žemaitijos), tiek pačia baltų istorija.

Visgi mane suintrigavo Larso santykis su pagonybe. Daugmaž filmo viduryje jis prisipažįsta, kad jaučiasi bepasiduodąs pagonių tikėjimo įtakai. Tokia sutrikusi pašaliečio savijauta kažkuo primena mus, šiandien išlikusius baltus, – siekdami autentiškai pažinti savo protėvius, mes į juos galime pažiūrėti tik tų dienų krikščionių akimis, nors folkloras, mitai savotiškai palaiko paskutinių pagonių tapatybę. Tai įdomus, nors ir skaudus santykis su savo praeitimi. Tačiau lietuviui išgyventi skandinavo veikėjo tragediją gal kiek sutrukdo ir subtilus kultūrinis skirtumas – kultūriniai, prekybiniai ryšiai su skandinavais lietuvių nacionaliniame pasakojime nėra taip akcentuojami kaip latvių. Todėl žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos skandinavas pirklys gali pasirodyti ne toks simpatiškas ar patikimas pašalietis, koks jis galėtų pasirodyti latviui. Drįsčiau spėti, kad ir kiti kino salėje sėdintys lietuviai ne visada suprasdavo latviško istorijos pasakojimo stiliaus subtilybes. Kadaise viena latvė, pasižiūrėjusi lietuvių „Nacionalinę ekspediciją“, manęs paklausė: „Ar lietuviai visada apie savo istoriją kalba su tokiu patosu?“ Ji kvestionavo formą, o šiuo atveju kvestionuotinas turinys. Manyčiau, kad ir palyginimas su finougrų pagonimis lietuviams pasirodė įdomus, bet neįprastas ar net pritemptas – lietuviams, priešingai nei latviams, iš dalies save tapatinantiems ir su finougrais, estai geriausiu atveju yra pusbroliai.

Tokie subtilūs kultūriniai skirtumai atsiskleidžia ir kai kalbama apie lietuvius. Lietuviai (filme sutapatinami su aukštaičiais) vaizduojami kaip narsuoliai, krikščionis gąsdinantys savo drąsa… nusižudyti. Nors tiesiogiai Pilėnai nepaminimi, nesunku suprasti, kad kalbama būtent apie šį įvykį: „Lietuviai verčiau paaukos gyvybę, negu pasiduos priešui.“ Lietuvių gentyje Larsas susižavi Kernave (filmuota pačioje Kernavėje) ir patiria palyginti nedaug neramumų. Dalyje apie lietuvius autoriai daugiau laikėsi dokumentinio stiliaus – papasakojama apie Mindaugo krikštą (ir jo apostazę), suvienytą baltų valstybę, kuri kada nors taps didele, daug tikėjimų ir etninių grupių jungiančia valstybe. Lietuvių gentyje Larsas pirmąkart (ir vienintelį) gana nemaloniai susiduria su stačiatikiu. Stačiatikis pasipiktina kataliko Larso drąsa pasirodyti jo maldos namuose. Kaip tikras postmodernizmo herojus, Larsas neįsižeidžia ir prisimena tuo metu aktualija buvusius Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių nesutarimus Europoje. Šį momentą norisi prisiminti, kai dokumentiniame pasakojime įvyksta itin sklandus perėjimas nuo Latvijos baltų prie finougrų arba kai yra pabrėžiamas latgalių pažeidžiamumas prieš slavus. Filme lietuviai išsiskiria kaip vieninteliai baltai, sugebėję sugyventi su stačiatikiais ir slavais. Toks lietuvių įvaizdis kontrastuoja su Ryga, kurioje skandinavas jaučiasi savas, sutinka savo šeimos narius – tarsi Rygoje labiau sugyvenama su Skandinavijos krikščionimis, o Lietuvoje – su slavų stačiatikiais. Lietuvių protėvių taikus sugyvenimas su stačiatikiais ir slavais taip pat galėtų būti užuomina, kad lietuviai nėra visai paskutiniai pagonys, – jei žiūrėdamas filmą spėji pavargti nuo kraujo, svetimavimo ir kitų Larso nuotykių, Lietuvos dalis tarsi leidžia nuo viso to atsikvėpti, galų gale – jokioje kitoje baltų gentyje Larsas nepamato kartu gyvenančių bei tarpusavyje nekariaujančių pagonių ir krikščionių.

Žanro požiūriu Lietuvos (taip pat ir Latgalos) dalis man pasirodė neblogai subalansuota – nors istorijos nebuvo tiek jau daug, vis dėlto didesnis dokumentikos ir subtilesnis meniškumo kiekis buvo ideali proporcija, kad filmą žiūrėtum su pasimėgavimu. Šios dalys buvo vertingos ir padėjo įsisavinti informaciją apie baltus, o kitose dalyse kartais tekdavo iškęsti didžiulį informacijos antplūdį tiek menine, tiek dokumentine forma. Kitas gana sėkmingas balansavimo tarp dviejų žanrų variantas buvo Žemaitijos ir Rygos dalys, kuriose daugiau stengtasi papasakoti istoriją pasitelkiant veikėjus ir jų tarpusavio bendravimą. Tiesa, žemaičių lietuviai ir vėl nebūtų pažinę – nors ir pažengę kariai, žemaičiai atrodo taikūs, gieda raudas (tiesa, informacijos apie šį tradicinį giedojimą beveik nepateikiama). Vis dėlto žiūrint fragmentą apie žemaičius filmas atrodo išsikvėpęs (nors tai nebuvo paskutinė nufilmuota dalis), Larsas, jau patyręs didįjį gyvenimo lūžį, grįžta prie pasidygėjimo pagonimis ir jų gyvenimo būdu.

Vertinant filmą „Baltų gentys“, galima įžvelgti dvi esmines problemas. Viena iš jų – perteklius. Pusantros valandos filme, mano galva, yra pateikiama per daug skirtingos informacijos. Žiūrovas turi spėti sekti asmeninius veikėjo išgyvenimus, baltų papročius, perteikiamus meninius vaizdinius ir istorinius faktus. Estetiniu požiūriu filmas patrauklus akiai – žavi tiek erotinės scenos, tiek viduramžių piešiniai, iliustruojantys dokumentinį pasakojimą. Visos filmo dalys kūrybingos, apgalvotos, tačiau pasibaigus filmui atrodo, kad papasakota arba per mažai, arba per daug, kad galėtum įsiminti, kitaip tariant – filmas sudėtas iš daugybės tik pagrindinę informaciją perduodančių trumpametražių filmų. Panašiai mano ir archeologas Artūras Tomsonas – jo nuomone, kartais meninė dalis perspausta, pavyzdžiui, kalbant apie kraujo reikšmę baltų mitologijoje. Kita problema – šis filmas iš dalies parodo, kaip silpnai vyksta tarpkultūrinis Lietuvos ir Latvijos dialogas. Nors filmo autoriai konsultavosi su Lietuvos istorikais, ilgalaikio kultūrinio bendradarbiavimo spragos, mano manymu, yra viena iš subtilesnių filmo problemų. Lietuviai ir latviai baltiškąjį palikimą retai supranta kaip bendrą palikimą, kurį reikėtų puoselėti kartu, todėl žiūrėdamas filmą lietuvis prūsus įsivaizduoja kitaip. Kita vertus, „Baltų gentys“ – tai pirmas bandymas prisiminti kuo daugiau baltų genčių. Klaustina tik, ar tai buvo padaryta tinkama forma – nors dėl šios atleistina turint omenyje, kad filmo biudžetas buvo gana ribotas. Vis dėlto norisi tikėti, kad kada nors sulauksime ir lietuvių filmo apie baltų gentis.